viršelis


TATJANA MACEINIENĖ

MIEGANTIS PROTAS,

arba Serganti Lietuva

zenklas
MARGI RAŠTAI
VILNIUS 2011

UDK 323.1(474.5)
 Ma32

Nuoširdžiai dėkoju
šios knygos leidybos rėmėjui
p. dr. JUOZUI P. KAZICKUI

Redaktorius Antanas Rybelis
Apipavidalino
Aurelijus Petrikauskas

SL 319. 2011 08 26. Tiražas 500 egz.
Išleido leidykla „Margi raštai“,

Laisvės pr. 60, LT-05120 Vilnius.
Spausdino UAB „Petro ofsetas“,
Žalgirio g. 90, LT-09303 Vilnius.

ISBN 978-9986-09-417-3
© Tatjana Maceinienė, 2011 © „
Margi raštai“, 2011

 

MIEGANTIS PROTAS

Vietoj pratarmės

Peržiūrėjau prieš dvyliką penkioliką metų parašytus savo straipsnius (dažniausiai jie buvo spausdinami „Šiaurės Atėnuose“) ir... patyriau savotišką šoką: ne todėl, kad straipsniai pasirodė niekam tikę, o todėl, kad praėjus tiek laiko jie, mano manymu, liko tokie pat aktualūs, kaip ir tada, kai rašiau. Sunku pasakyti, kodėl ir kam aš juos taip ilgai saugojau savo stalčiuose. Vieną žinau, man visada buvo gaila išmesti laikraščius arba žurnalus tikriausiai todėl, kad jų puslapiuose pasitaiko įdomių, vertingų minčių. Tiesa, laikraščių laikymas gana sudėtingas dalykas: jie užima pernelyg daug vietos ir jų turinys dažnai neturi išliekamosios vertės, tačiau gerų straipsnių ten tikrai pasitaiko -taigi ir vertingų minčių... Išmesti gaila... tad aš tuos laikraščius paprasčiausiai deginu. Man atrodo, kad tai yra padoriau gerų straipsnių autorių atžvilgiu. Vertinga mintis juk nesudegs, o išmesta mintis, net ir gera, taip ir liks šiukšlyne, t. y. nepastebėta.

Tad apie seniai parašytų straipsnių aktualumą... Man regis, aktualumą lemia neišspręsta arba, tiksliau, nesprendžiama problema arba problemos, kurių nemato ir, atrodo, nenori matyti tie, kurie valdo šalį, t. y. lemia tautos likimą. Nenoras matyti akivaizdžių dalykų byloja apie miegantį protą, kuris gali pagimdyti net ir pabaisą. Kartais atrodo, kad per ilgai miegantis protas - tai tam tikras neįgalumas, kuris gali atvesti prie bedugnės krašto.

Taigi grįžtu prie savo seniai parašytų straipsnių. Jų mintys sudarys šios knygos turinį. Temos liks tos pačios: kalbėsime apie laisvę, laimę, apie mūsų perspektyvas, apie moralę ir politiką, apie vertybes... Kiekvienoje iš šių seniau paliestų temų glūdi problema, laukianti sprendimo („...aš vis labiau įsitikinu, kad žmogui skirta ne tiek problemas išspręsti, kiek jas spręsti. Tai palaiko dvasią gyvą bei veiklią“1). Tikras problemų sprendimas išties „palaiko dvasią gyvą bei veiklią“. Tai neginčijama. Tačiau ką gi vis dėlto daryti su problemomis, kurių niekas nenori matyti arba nelaiko jų tokiomis: jos lieka nesprendžiamos, tarsi jų visai nebūtų. Kas tai - miegančio proto išdaigos ar apmirusios dvasios rezultatas? Kad ir kas tai būtų, vieną visiškai aišku: būtent čia slypi rimtas pavojus tautos bei valstybės išlikimui.

Tatjana Maceinienė 2011 01 13

1 Antano Maceinos laiškas (1980 m. vasario 6 d.) sūnui Sauliui Maceinai // T. ir S. Maceinų archyvas.

 

Pirma dalis

LAISVĖS PROBLEMA

„Kas blogio neregi, tas niekad negalės
pasaulio interpretuoti tinkamai

A. Maceina

 

KUO VIRTO MŪSŲ ATGIMIMAS?2

Netrukus sukaks dvidešimt dveji metai, kai mes pasukome Atgimimo keliu. Atgimimą žmonės visada siejo ir sieja su geru visuomenės ir kartu paties žmogaus perkeitimu. Žodžiu, Atgimimas visada siejamas su gėriu. Politinis sąjūdis už visokeriopą persitvarkymą visose visuomeninėse ir valstybinėse struktūrose numato tam tikrus esminius pokyčius, t. y. kai viskas keičiama iš pagrindų. Atgimti politiškai - reiškia siekiant, kad Lietuvai (ar kokiam nors kitam kraštui) būtų geriau, pakeisti egzistuojančią politinę sistemą kita arba sukurti naują, atitinkančią žmonių troškimus. Lietuvos sąjūdis, siekdamas žmonių gerovės, buvo masinis. Visi (arba beveik visi) Lietuvos žmonės sukilo vardan tos (matyt, iliuzijose sukurtos) demokratinės Lietuvos. Demokratija buvo įsivaizduojama kaip rojus žemėje, kurio vartai ilgus metus mums (ir ne tik mums) buvo aklinai uždaryti. Tad nenuostabu, kad labai norėjosi atverti juos kuo greičiau ir plačiau. Kas gi nenori atsidurti rojuje?

2 Straipsnis tokiu pavadinimu buvo spausdintas savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“ (1998 02 03).

Taigi 1988 metais visa Lietuva sukyla, norėdama atgimti, tapti laisva ir po visų sovietinio režimo vargų pajusti geresnio gyvenimo, kuris, kaip buvo manoma, būtinai turėjo ateiti kartu su nepriklausomybe, skonį. Neginčytina, kad žmonės dalyvauja tik tokiuose pertvarkymuose, kurie jiems žada žymiai geresnį gyvenimą, negu buvo iki tol, tačiau ne tuose, kurių įsigeidžia tik valdžia, ką mes ir matome dabartiniu metu...

Sąjūdžio vėliavose nuo pat sukilimo pradžios buvo įrašyta: „viešumas, demokratija, suverenitetas“. Tačiau laikui bėgant žodžių seka kito - pirmoje vietoje atsidūrė žodis „suverenitetas“, kiek vėliau nelietuvišką žodį „suverenitetas“ pakeitė lietuviškas -„nepriklausomybė“, o galiausiai, kai nepriklausomybė, kaip atrodė, buvo lyg ir pasiekta, plačiai prabilta apie laisvę... Žodis „laisvė“ tapo pagrindiniu mūsų žodyne. Jis mums pasidarė tarsi savotiškas skydas, pridengiantis nuo visokiausių krizių, suiručių, nesklandumų, žodžiu, - nuo visų mūsų gyvenimo bėdų. Kad ir kaip būtų šiandien daugeliui iš mūsų blogai, bet mus įtikinėja, kad vis tiek yra gera, nes mes esami laisvi...

Nejaugi iš tikrųjų laisvi?..

Šiek tiek keistoka, kad apie laisvę ypač plačiai buvo prabilta po nepriklausomybės paskelbimo (1990) bei atgavimo (de jure). Stebina ir tai, kad šūkis „Į laisvę“, visada aktualus priespaudos metu, nenutilo ir po išsilaisvinimo iš jos, netilsta jis ir dabar, matyt, kaip pažadas vis neateinančios, bet aistringai trokštamos laimės... Tačiau apie kokią laisvę yra kalbama šiandien? Į kokią laisvę mus taip aistringai kviečia dabar?

Netilstantis šaukimas į laisvę man skamba kiek dviprasmiškai ir nesuprantamai. Kadaise (1941-1944), kai prasidėjo ir gana ilgai truko Lietuvos okupacija ir vėliau, kai daugelis lietuvių kovotojų atsidūrė tremtyje, šis šaukimas turėjo gilią prasmę ir atitiko pagrindinius tautos bei jos atstovų tremtyje siekius ir lūkesčius. Svarbiausias siekis tuomet, kaip minėta, be abejonės, buvo Lietuvos nepriklausomybė, jos išlaisvinimas iš vergovės pančių. Tikroji laisvė buvo tapatinama su nepriklausomybe. Šis tapatinimas nekėlė jokių klausimų, nes buvo siekiama politinės laisvės (nuo ko). Tai nenuostabu, nes pernelyg ilga ir skausminga vergovė — tarsi kalėjimas iki gyvos galvos — pridengė tikrosios laisvės esmę. Tad, manyčiau, klausimas, apie kokią laisvę mes šiandien kalbame, — visai pagrįstas. Ar mes suprantame, ką reiškia žodis „laisvė“? Ar mes pajėgūs įsiskverbti į šios sąvokos turinį? Atrodo, kad — ne. Apie tai išraiškingai byloja mūsų šiandieninis gyvenimas.

Vyraujantis laisvės supratimas, o tiksliau - jos, kaip atrodo, nesupratimas, gal — tiksliau — ribotas supratimas kelia didelį nerimą bei apmaudą. Ir ne vien todėl, kad šio nesupratimo pasekmės labai skaudžios: žmogus pasidarė dezorientuotas, tarsi išdraskytas iš vidaus, nes jo vertybių sistema gerokai iškreipta, šalyje išsikerojo sunkiai valdoma savivalė, vedanti į anarchiją, pašlijo dorovė... Tačiau baisiausia yra tai, kad, atrodo, mes klaidžiojame šunkeliais, užuot ėję prasmingu tik Lietuvai skirtu keliu. Labai greitai po nepriklausomybės atgavimo vadinamoji laisvė tapo įvairių politinių spekuliacijų ir ekonominių machinacijų simboliu. Kaip tai atsitiko? Spekuliuodami žodžiu „laisvė“ mūsų ideologai karštai tikino ir įtikino žmones, kad mes gyvename blogai vien todėl, kad esami nelaisvi (tarsi laisvė būtų kažkoks išorinis dalykas), o juk žmogus iš prigimties yra laisvas padaras: jis narve, kaip ir lakštingala, čiulbėti negali. Tačiau laisvas jis gali tapti tik išsivadavęs iš išorinių pančių (stebinantis naivumas!), o tapęs laisvas jis tuoj pat bus ir laimingas — ir taip bus visados, t. y. iki grabo lentos. Kaip neįtikėtinai paprasta! Mus tikino ir tikina, kad laisvė ir laimė yra tapatūs dalykai, nors kiekvienam bent kiek išsilavinusiam žmogui aišku, kad mūsų tikrovėje tai yra nesuderinami dalykai. Pažymėtina, kad net jeigu mes kalbėtume apie daug suprantamesnius bei paprastesnius dalykus, tokius kaip nepriklausomybė ir geresnis gyvenimas, tai galėtume pastebėti, ir ne tik pastebėti, bet ir įsitikinti, kad ir šie dalykai toli gražu ne visada yra suderinami. Tokių pavyzdžių pasaulio istorijoje yra apstu. Apmaudu, kad prie jų mes galime priskirti ir Lietuvą, kur pasiekta nepriklausomybė neatnešė žmonėms jų trokštamo geresnio gyvenimo ir kur tik naivūs idealistai (nemanau, kad jų būtų daug) gali guostis tuo, kad jie, net ir skursdami, gyvena nepriklausomoje Lietuvoje, nors šioji nepriklausomybė yra labai reliatyvi, o Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą pasidarė dar reliatyvesnė. Taigi esu tikra, kad alkaną ir juo labiau pažemintą žmogų vis dėlto nelengva įtikinti, kad jam - nuskurdusiam ir pažemintam - gera gyventi savame, nors ir laisvame nuo svetimųjų priespaudos krašte. Nenuostabu, kad žmonės (ypač jaunimas) masiškai bėga iš savo šalies, ieškodami geresnio gyvenimo svetimuose kraštuose... Taigi pasiektos nepriklausomybės žmogui per maža, kad vien ja pasitenkintų, o apie laisvę - tikrąją laisvę (kam), jis, manau, net nesusimąsto. Nenoriu nieko smerkti ar įžeisti: taip jau sukurtas žmogus, kad jo žemesnieji poreikiai beveik visada ima viršų prieš aukštesniuosius, taigi ir žemesnės vertybės (jeigu jos galima taip pavadinti) pakyla virš aukštesniųjų. Neapsakomai liūdna, kad aukštesniosios vertybės, kaip, pavyzdžiui, ta pati laisvė, tapo, kaip minėta, įvairių spekuliacijų ir manipuliacijų objektu. Būtent šiuo žodžiu bandoma apginti bei pateisinti visokiausias niekšybes, vagystes, korupciją, prostituciją, narkomaniją, melą, smurtą... Todėl ir nenuostabu, kad visa tai plačiai išsikerojo mūsų „laisvoje“ šalyje, mūsų visuomenėje, kuri dabar taip „išsilaisvino“, ypač iš moralinių principų, kad šis „išsilaisvinimas“ tapo tiesioginiu pavojumi jai pačiai. Amoralumas mūsų laikais prasiveržia visur — valdžios vyrų kalbose ir veiksmuose (amžini pažadai ir jų nevykdymas, parlamentinei veiklai skirtų lėšų panaudojimas savo poreikiams tenkinti, „išradinga“ mokesčių sistema, provokuojanti nusikalstamumą...), amoralumas patogiai įsitaisė ir masinės informacijos priemonėse, kuriose dažniausiai pateikiami ne faktai, o jų interpretacijos, temdančios sveiką protą ir klaidinančios paprastą žmogų; o ką jau kalbėti apie mūsų „neprilygstamas“ pramogines (ir ne tik) televizijos programas, kuriose vyrauja pačios prasčiausios rūšies šlamštas: prasti filmai, propaguojantys smurtą, ištvirkimą..., dar labiau stebina laidų vedėjų „sukurtos“ programos, gvildenančios mūsų vadinamųjų „žvaigždžių“ asmeninį gyvenimą ir t.t. Tautoje amoralumas reiškiasi alkoholizmu, plintančia narkomanija, smurtu šeimose, agresija, dvasiniu degradavimu... Kaimui gresia išnykimas. Amoralumas įsiskverbė į mūsų gyvenimą, plėsdamas savo ribas visose visuomeninio šalies gyvenimo srityse. Jo viešpatavimą, manyčiau, nulėmė ribos tarp gėrio ir blogio išnykimas. Mes jau nebeatpažįstame blogio kaip blogio, laikydami jį normaliu laisvės proveržiu, o tai taip pat yra amoralu. Kodėl taip atsitiko? Manyčiau, todėl, kad niekas, matyt, nė nemanė įsigilinti į laisvės esmę. Mūsų aplaidumas jos atžvilgiu, jos nesupratimas ir nenoras suprasti atvedė prie tokių skaudžių pasekmių, ir ji - laisvė - tarsi keršija mums už tai. Mes pasidarėme ne tik dezorganizuoti, bet ir demoralizuoti.

Kilnus žodis „laisvė“, turintis savyje gilią dvasinę prasmę, prarado savo pirmykščią esmę. Laisvė tapo, Marinos Cvetajevos žodžiais tariant, „ištvirkusi merga ant įdubusios kareivio krūtinės“. Taip jau įvyko, kad nesupratę laisvės esmės bei prasmės, mes tapome savo neišmanymo įkaitais.

Taigi sėkmingai pradėtas 1988 metų vasarą didysis pertvarkymas įvyko. Liaudies išmintis sako - ko norėjai, tą ir gavai. Bet kažin ar dauguma gavo kaip tik tai, ko norėjo:

norėjome laisvės tapatindami ją su laimę - gavome savivalę ir nuskurdinimą;

norėjome doros — gavome amoralumą; norėjome socialinio teisingumo - gavome neteisingumą;

norėjome laisvo pasirinkimo, tačiau, atrodo, jį praradome, nes mes jau nebeturime jokios alternatyvos, mes tarsi prie kažko amžiams „prisegti“ arba „prikabinti“.

Mums dabar nebėra iš ko rinktis, mes priversti imti tai, ką mums duoda ir taikstytis su tuo, kad iš mūsų nuolat atimama... valstybės naudai. Taigi mes priversti imti paukščių lesalą, nes išdidžiai atsisakę, išvis nieko negausime ir neturėsime. Mes tampame vergais, įkaitais tos sistemos, kuri atrodo geriausia ir kurią pasirinkome patys, svajodami būti savarankiški ir nepriklausomi. Laisvas pasirinkimas visada turi atitikti žmogaus vidaus esminius poreikius. Žmogus bus iš tikro laisvas, jei išsilaisvins iš baimės, taps stiprus ir nepriklausomas, žinantis bei suprantantis.

    O tas „laisvas pasirinkimas“, apie kurį tiek daug šiandien kalbama, yra tik reklama, tam tikras socialinis spaudimas bei politinė propaganda...

Taigi pertvarkymas seniai jau įvyko, bet kažkodėl Atgimimas, vos tik prasidėjęs, nuvyto. Nuvyto, matyt, todėl, kad nebeteko tos aukštos prasmės, kurią pradžioje turėjo. Ir mūsuose pradėjo vystytis, kaip sakė žymus amerikiečių psichologas A. H. Mas-low, „nužmogėjimo“ ir dvasios patologijos sindromas. Tikrasis Atgimimas - „įžmoginimas“ - virto savo priešingybe. Jis, pasak žinomo lietuvių istoriko Liudo Truskos, tapo „išsigimimu“.

„Kas darosi su pačia esme žmogaus, priversto gyventi nedorame pasaulyje, iškreiptame, suskaidytame, dezintegruotame pasaulyje, negyvame, statiniame pasaulyje, kur šeimininkauja vulgarumas ir stereotipai, skriaudos ir deficitų pasaulyje, neteisybės ir savivalės pasaulyje..., pasaulyje, kuriame nėra juoko, kur nėra vietos tyliam susimąstymui ir ramiam išdidumui?“3 Geras klausimas, iš tikro, kas gi darosi su pačia žmogaus esme? Ir kas yra ta esmė? Kaip ji yra siejama su laisve? Atrodo, kad jau atėjo metas į tai įsigilinti, kol neįklimpome dar giliau - į visišką, neatšaukiamą bėdą. Mes neturime pasiduoti miegančio ir, atrodo, nenorinčio prabusti proto vilionėms.

3 MaslowA. H. The Farther Reaches of Human Nature, 1971; cituojama iš: Маслоу A. Г. Дальние пределы человеческой психики. — Санкт-Петербург, 1997, с. 162.

 

SUVILIOTI ŽODŽIO „LAISVĖ“4

Vilionės yra viena iš pačių pavojingiausių žmogaus grėsmių. Šios grėsmės mažėjimas ar didėjimas priklauso ir nuo aplinkybių, ir nuo paties žmogaus. Tačiau, manyčiau, ne dažnas pajunta vilionių griaunamąją jėgą. Juk vilionės visada yra pažadai to, ko žmonės troško, tačiau neturi. O kaip nepamilti to, kuris be paliovos žada... Tad, matyt, kaip tik todėl vilionės yra pats veiksmingiausias būdas padaryti žmones paklusnius.

4 Straipsnis tokiu pavadinimu buvo spausdintas savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“ (1996 08 31, Nr. 33).

Visais laikais ir visuose kraštuose norinčiųjų atsidurti valdžioje kelias buvo ir yra pažadų, vadinasi, vilionių kelias. O pažadai, kaip žinia, gaivina viltį. Liaudies išmintis byloja, kad „viltis yra kvailių motina“ - pasakymas šiurkštokas, bet jame yra karčios tiesos. Juk daugelis mūsų savo viltis visada sieja su kasdieniais ir labai konkrečiais dalykais (sukonkretindami net tai, ko sukonkretinti neįmanoma, pvz., laisvę) ir tiki tais, kurie, kaip manoma, gali jų viltis realizuoti. Taigi nenuostabu, kad gundytojų visais laikais atsirasdavo nemažai, o ypač tarp tų, kurie patys niekada negalėjo atsispirti pagundoms.

Vilionių grėsmė smarkiai stiprėja tada, kai šalies laukia pertvarkymai. Tad natūralu, kad ši grėsmė padidėjo ir Lietuvoje, ypač tada, kai pertvarkymo organizatoriai pajuto valdžios skonį.

    Iki tol, kol Sąjūdžio vadų ir tautos siekiai visiškai sutapdavo, kol buvo einama vienu keliu į nepriklausomybę, viskas klostėsi lyg ir gerai. Padėtis pradėjo keistis tada, kai bendras kelias nustojo būti bendru, kai Sąjūdžio vadų ir žmonių siekiai bei norai pradėjo skirtis. Tiesa, visi norėjo geresnio gyvenimo. Tačiau geresnis gyvenimas visiems - ilgalaikis (gal tiksliau - amžinas?) procesas, reikalaujantis iš tų, kurie prisiėmė vedlių į šviesų rytojų naštą, pasiaukojimo. Tačiau ar gali ilgam sužavėti aukojimasis dėl kitų? Vargu. Nesužavėjo jis ir mūsų vadų. Jie nepanoro aukotis, matyt, nutarę, kad jau gana daug padarė tautos labui ir laikas pasirūpinti savimi, nes kas kas, o jie, jų manymu, tikrai nusipelnė gyventi gerai. Suprantama, trumpesnis kelias į geresnį gyvenimą eina per valdžią. Taigi jų kelyje į geresnį gyvenimą būtent valdžia tapo stipriausia pagunda... Už ją reikėjo kovoti. Ir jie pradėjo kovoti -tarpusavy. Anksčiau - broliai, dabar tapo mirtini priešai. Nedaug buvo tokių, kurie nepasidavė valdžios pagundai... Tie iš sugundytųjų, kuriems pavyko prasibrauti prie atkuriamos valstybės valdžios vairo, buvo aktyvūs, sumanūs, turintys tautos pasitikėjimą žmonės. Žodžiu, patys, patys... geriausi iš kitų irgi gerų. Jie pradėjo tvarkyti valstybės reikalus ir tvarkė kaip mokėjo. Tvarkyti valstybės reikalus jiems patiko, juolab kad jie buvo įsitikinę, jog žino, kaip tai daryti. Tikino ir žmones, kad esą tik jie vieni žino, kaip padaryti žmones laimingus. Tikino, vadinasi, viliojo, nes be žmonių palaikymo neįmanoma nei atsidurti valdžioje, nei išsilaikyti. Nenorėčiau plačiau komentuoti tuometinių 1988 m. birželį prasidėjusių ir pagreitį gavusių 1990 m. įvykių, nes tai nėra šios knygos tema. Man rūpi kitkas: kaip pirma idealistiškai nusiteikę žmonės taip greitai tapo gundytojais ir kodėl patys pasidavė pagundoms. Matyt, nemaža vaidmenį čia turėjo nuo pat pradžios stipriai sugadinta žmogaus prigimtis.

    Taigi, Sąjūdžio vadai žmonių pasitikėjimą gavo kovodami už Lietuvos nepriklausomybę, už persitvarkymą, kurį, kaip minėjau, žmonės visada sieja su geresniu gyvenimu. Tikriausiai niekas nesiryš ginčytis, kad mūsų ateitis glaudžiai susijusi su praeitimi ir kad būtent ji lemia mūsų ateitį. Žmonijos istorija seniai suformavo žmonių idealą — būti laisviems ir laimingiems. Visais laikais žmonės šias savo viltis siejo su konkrečiomis asmenybėmis. Ir visada atsirasdavo tų, kurie manė sugebėsiantys duoti žmonėms tai, ko iš jų tikimasi, — laisvę, kurią dažniausiai suprasdavo kaip nepriklausomybę, o laimę -kaip geresnį gyvenimą. Lietuva šiuo atžvilgiu jokia išimtis. Čia taip pat atsirasdavo ir atsiranda nemažai žmonių, šventai įsitikinusių, kad būtent jie esą visiškai pajėgūs padaryti (net ir drastiškomis priemonėmis) taip, kad Lietuvai ir jos žmonėms būtų geriau. Jų įsitikinimas savo neeiliniais sugebėjimais ir galimybėmis, sustiprintas dosniais nesiliaujančiais pažadais, kuriam laikui užtikrina jiems tautos pasitikėjimą ir net, kaip minėjau, meilę, nes kaip nepamilti to, kuris žada ir laisvę, ir laimę kartu.

Lyrinis nukrypimas

VADAI

Subjektyvus žvilgsnis į buvusius šalies lyderius5

Vytautas Landsbergis

    Vytauto Landsbergio nuopelnai Lietuvos valstybei ir tautai atrodo nemaži ir tikriausiai neginčytini. Vargu ar verta dabar kalbėti apie tai, ką jis nuveikė, būdamas visos lietuvių tautos, panorėjusios tapti nepriklausoma ir tapusios (nors ir reliatyviai) nepriklausoma, lyderiu - tai nėra šio lyrinio nukrypimo tema. Tai pamokantis pavyzdys, kaip buvęs idealistas, siekęs Atgimimo pradžioje tautos gerovės, pasidavė valdžios pagundai.

5 Straipsnis tokiu pavadinimu buvo parašytas 1997 metais, jį žadėjo publikuoti savaitraštis „Kalba Vilnius“, kurio redaktorius tuo metu buvo Artūras Janušauskas. Tačiau, kiek pamenu, du ar tris kartus redaktoriaus teikiamas straipsnis nebuvo išspausdintas, matyt, dėl kažkokių ideologinių sumetimų. Čia pateikiamas beveik nepakeistas, tik šiek tiek pakoreguotas tekstas.

Taigi Landsbergio nuopelnai savo tautai yra nemenki: savo laiku jis buvo ne tik lyderis, suvienijęs visą lietuvių tautą, bet ir savotiškas pavyzdys kitoms nepriklausomybės siekiančioms tautoms, kurios lyg ir jautėsi nuskriaustos, neturėdamos savo gretose tokios ryškios asmenybės. Landsbergis (su savo bendražygiais) buvo vienas iš pirmųjų, pradėjusių išsivadavimo iš komunistinės sistemos žygį. Tačiau ilgainiui, pasiekus nepriklausomybę de jure, jo revoliucinio polėkio reikšmė kiek nubluko, o siekis prarado savo aktualumą. Atsirado naujas uždavinys - deklaruojamąją nepriklausomos demokratinės valstybės idėją reikėjo įgyvendinti įvairiose gyvenimo srityse.

Nugrimzdo praeitin šventinė mitingų ir demonstracijų atmosfera, pasibaigė badavimai, susibūrimai bei pasitarimai Katedros aikštėje, į kuriuos žmonės eidavo kaip į šventę. Atėjo laikas kurti valstybę. Ir naujajai valdžiai, pakeitusiai komunistinę nomenklatūrą, iškilo kasdieniškas, tačiau labai sunkus klausimas: KAIP kurti nepriklausomą demokratinę valstybę? Manyčiau, kad šiandien mes gana pagrįstai galime teigti, jog ši problema naujajai valdžiai tapo nebeįveikiama.

Revoliucinės išsivadavimo bangos iškeltas lyderiu Landsbergis nesugebėjo įsigilinti į realios nepriklausomybės ir demokratinės valstybės įgyvendinimo problemas ir jas spręsti. Jis buvo visiškai nekompetentingas ekonomikos srityje. Tačiau ką ir norėti iš kitos profesijos žmogaus. Bėda ta, kad jis niekaip nenorėjo prisipažinti nesugebąs. Juk toks prisipažinimas galėjo sumenkinti jį tautos akyse, o tai jam buvo visai neparanku. Jis jau priprato prie neklystančioj o nugalėtojo įvaizdžio ir įsigyveno į jį. Manyčiau, šis įsigyvenimas į neklystančioj o įvaizdį labiausiai jį ir žlugdė.

Intuicija, būdinga meno žmonėms, pakuždėjo jam vienintelę galimą išeitį iš susidariusios sudėtingos padėties - visą likusį gyvenimą likti kovotoju už nepriklausomybę, juk nepriklausomybė (kaip mes visi žinome) labai trapus dalykas, todėl ją reikia visa laiką tvirtinti bei ginti nuo įvairiausių priešų. Tai padėjo jam paslėpti savo nekompetenciją valdyti valstybę ir suteikė romantiško herojaus aureolę, herojaus, kuris beveik vienišas nutarė ryžtingai kovoti su blogiu, siekdamas realios(?..) nepriklausomybės, ir nė per plauką nesitraukti nuo šio kilnaus kelio. Štai taip Landsbergis ir pradėjo „trypčioti“ vietoje. Jo politika gal ir buvo gudri, tačiau ne visiškai toliaregiška, nes savo numatymus jis grindė noru išlaikyti savo populiarumą ir išlikti valdžios viršūnėje. Taigi jo tikslas buvo aiškus - pritraukti į savo pusę kuo daugiau žmonių, raginant juos nuolat kovoti už nepriklausomybę. Matyt, kovos pradžioje jis vadovavosi šūkiu: „Aš atėjau jums duoti laisvę“, o po nepriklausomybės paskelbimo atsirado pavydėtinas įsitikinimas, kad jis iš tikrųjų atnešė žmonėms išsvajotą laisvę, kuri turi būti žmonių saugoma ir nepaliaujamai, nesigailint savęs, ginama. Atrodo, kad kaip tik tokia buvo jo, tartum tikro, ištikimo laisvės idėjai, revoliucionieriaus politika, kuriam materialūs dalykai visiškai nerūpi, tačiau kai kurie jo poelgiai rodė, kad ir žemiškieji dalykai nėra jam svetimi, beje, kaip ir daugeliui politikų, susigundžiusių valdžia.

Taigi kovos idėjai ištikimas Landsbergis, tikriausiai ir pats to nepastebėjęs, pasirinko griovimo kelią, visų pirma naikindamas viską, kas tik buvo susieta su komunistine praeitimi. Jam, matyt, buvo visiškai aišku, kad Lietuva nuo šiol, t. y. oficialiai paskelbus nepriklausomybę, yra nepriklausoma valstybė ir kad jos vieta yra tarp kitų jau seniai nepriklausomų demokratinių valstybių - tiktai tarp jų ir jokiu būdu ne tarp tų — „rytietiškų“, nors ir šios — „rytietiškos“ — su tokiu pat (o gal ir su didesniu) vargu ir ryžtu kaip ir Lietuva sunkiai laisvinosi iš geležinių jau griūvančios imperijos gniaužtų. Taigi pirmyn į Vakarus! Į „abipusiai naudingus ryšius“! Į naują „broliją“! Praeities ryšiai jau nebereikalingi, juos būtina negailestingai, visais įmanomais ir neįmanomais būdais nutraukti, kad ir pėdsakų jų neliktų, būtina atsiriboti nuo bet kokio komunistinio užkrato ir blogio, kuris, savaime aišku, atslenka tik iš Rytų. Ir visai nesvarbu, kad ir Rusijoje, ir daugelyje kitų buvusių sovietinių respublikų vyksta tokie pat pertvarkymo procesai kaip ir Lietuvoje - visa tai nesvarbu, reikia nenumaldomai griauti ir naikinti absoliučiai viską, kas buvo bent kiek susieta su prakeikta sistema. O susieta su ja buvo, deja, viskas ir mes patys - visi be išimties ir kartu pats ponas Landsbergis, išaugęs, išauklėtas ir net pastūmėtas karjeros laiptais (jis jau tada buvo muzikos profesorius) būtent šioje, komunistinėje, o ne kokioje nors kitoje sistemoje.

Vytauto Landsbergio, matyt, netenkino jo užimamas Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko postas. Tam, manyčiau, buvo kelios priežastys: pirmiausia — pats postas buvo prakeiktos praeities paveldas (kas tik jame nepabuvojo sovietiniais laikais), tačiau, atrodo, svarbiausia priežastis buvo ta, kad šiame poste jo valdžia bei veikla buvo ribota. Jo kiek idealizuojama Lietuvos praeitis šnibždėte šnibždėjo jam, kad Lietuva kadaise (palyginti ne taip jau ir seniai) buvo prezidentinė respublika, todėl - natūralu, kad ji ir dabar turi būti tokia, taip sakant, tradicijų ryšiai, dinast..., ne, dinastijų tada, tiesa, nebuvo, bet tiek jau to... Valstybės galva - Prezidentas, visos tautos Išrinktasis, turintis plačius įgaliojimus... Štai būdamas Prezidentu ir būtinai turėdamas didžiausius įgaliojimus, jis galės daug ką nuveikti ir tada..., o tada jis sukurs tikrą demokratinę valstybę, valstybę — pavyzdį kitoms jau egzistuojančioms ir dar neegzistuojančioms demokratinėms valstybėms. Valdžios pagunda, atrodo, visiškai užvaldė jo širdį...

Tačiau likimas nebuvo jam palankus. „Prezidentinis“ referendumas (1992) žlugo (atvirai kalbant, nesisekė Landsbergiui su referendumais). Šis pavasarinis referendumas parodė, kad naujoje nepriklausomoje valstybėje ne viskas gerai ir kad stiprios prezidentinės valdžios sukūrimas, nors ir Landsbergio asmenyje, žmones gąsdina (tada dar nebuvo praeities nostalgijos) ir vargu ar taps panacėja nuo visų vargų ir negerovių, užgriuvusių dar nesusiformavusią valstybę, kurios kūrimas buvo tarsi atidėliojamas, nustumiamas į antrą vietą. Taigi šventinis šydas nukrito, ir žmonės pamatė, kad aplink riogso vien griuvėsiai, ir jiems, nuskurdusiems ir plikiems, praėjo bet koks noras šokti ir linksmintis ant šių griuvėsių.

Pasinėręs į revoliucinę kasdienybę, Landsbergis kažkodėl visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad neįmanoma visą laiką gyventi ant revoliucinės bangos keteros ir kad artinasi tas laikas, kai žmonės pasakys: „Pirma mus pasotink, o paskui reikalauk...“ Taigi Landsbergis nepagalvojo apie tai, kad tautą reikia dar ir pasotinti - ne šūkiais, o duona. Matyt, jam atrodė, kad pasiekta nepriklausomybė ilgam atstos tautai duoną. Jis pernelyg ilgą laiką žmones „sotino“ nepriklausomybe, įtikinėdamas, kaip puiku būti nepriklausomiems ir kokie laimingi turi būti tie, kurie nuolat kovoja už nepriklausomybę... Pradžioje žmonės tuo tikėjo, nes manė, kad kova už nepriklausomybę kartu yra kova ir už geresnį gyvenimą. Tačiau laikas bėgo, o geresnio gyvenimo vis dar nesimatė. Priešingai, daugeliui kasdienis gyvenimas žymiai pablogėjo ir tapo visais atžvilgiais problemiškesnis. Tai negalėjo nesukelti nepasitenkinimo. Žmonės negalėjo suprasti, kodėl nepriklausomybė neatnešė jiems taip trokštamo geresnio gyvenimo: jų sąmonėje nuo senų senovės įsitvirtino mintis, kad tai yra neatsiejami dalykai. Jie net ir manyt nemanė, kad nepriklausomybė toli gražu ne visada reiškia geresnį gyvenimą, kad tai nėra tapatūs dalykai. Jie nusivylė. Nusivylė ne todėl, kad nustojo vertinti pasiektą nepriklausomybę (realią nepriklausomybę, be abejo, didelę vertybę), o todėl, kad jautėsi apgauti, nes pagaliau suprato (gal tiksliau — pajuto), kad jų valstybėje vyksta kažkas ne taip, kaip turėtų vykti. Tai pajutę, jie nukreipė savo viltis į tuos, kurie žadėjo (o žadėtojų visais laikais netrūksta) jiems ir nepriklausomą, ir būtinai žymiai geresnį negu iki šiol gyvenimą. Taigi Landsbergio vilionės laisve tapo ne tokios veiksmingos, kaip jo veiklos pradžioje. Atrodo, kad jis neįvertino esminio dalyko — žmogaus prigimties, nes, kaip rašė Antanas Maceina laimė yra „pagrindinis (išskirta mano. — TM) jo prigimties apsprendimas“6. Tad nuolat gerėjantis gyvenimas yra kelias į visų trokštamą laimę. Neįvertinęs žmogaus prigimties, Landsbergis padarė lemtingą klaidą...

6 Maceina A. Didysis inkvizitorius // Raštai. - Vilnius: Mintis, 1990, t. 3, p. 121.

Revoliucinis Landsbergio „romantizmas“ susidūrė su jo politinio priešininko Algirdo Brazausko žemiškuoju pragmatizmu. Brazauskas puikiai žinojo, kad vien nepriklausomybe žmonių nepasotinsi, kad netrukus ateis laikas, kai žmonėms iškils kasdienis ir visai neromantiškas klausimas: „Ką gi mums valgyti?“ Tad pasinaudojęs „idealisto“ Landsbergio klaidomis, Brazauskas savo rinkiminėje programoje į pirmą vietą iškėlė „duonos“ problemą. Jo būsimos gerovės pažadai buvo gerai apgalvoti, santūrūs, gal todėl ir įtikinami. Žmonės juo patikėjo: jo pažadai „kvepėjo“ duona. Landsbergiui tai buvo smūgis: po nepavykusių referendumų, kurie turėjo tapti jam laipteliais į prezidento kėdę, jis buvo priverstas pasitraukti. Galima tik spėlioti, kaip šis pašauktasis tautos vadas, atsisveikindamas su ilgai puoselėta svajone tapti Respublikos Prezidentu (ko, kaip jam atrodė, jis teisėtai nusipelnė), kankinosi, kol pagaliau ryžosi oficialiai atsisakyti balotiruotis prezidento rinkimuose. Tai, be abejo, buvo drąsus ir ryžtingas žingsnis, parodęs, kad šis žmogus dar neprarado sveiko proto, kuris jam pakuždėjo, kad susiklosčiusiomis aplinkybėmis, esant tokiam politinių jėgų pasiskirstymui, vargu ar jis gali tikėtis sėkmės. Užgauta savimeilė neleido Landsbergiui iškelti savo kandidatūros į Lietuvos prezidento postą, nesant tvirtų sėkmės garantijų. Ir jam neliko nieko kito, kaip užtikrinti sau kitokio lyderio vaidmenį, atidedant ateičiai savo tikrų siekių įgyvendinimą... Jis tapo opozicijos lyderiu. Prasidėjo naujas Landsbergio - opozicijos lyderio - politinio gyvenimo etapas. Valdžios pagunda nebuvo numalšinta, ji didėjo, kaip ir jo noras suvilioti tautą, nuo kurios priklausė jo troškimų išsipildymas, naujais pažadais.

Visa Landsbergio, kaip opozicijos lyderio, veikla vyko su Tėvynės gelbėjimo ženklu. Jis, turėjęs užleisti vietą kitam, kaip jam atrodė, svetimos politinės orientacijos žmogui, buvo šventai įsitikinęs, kad Tėvynė atsidūrė tikrame pavojuje, nes prie valdžios vairo atsistojo... priešas. Todėl reikia ir netgi būtina konsoliduoti visas jėgas kovai su juo, nes, kaip žinia, priešas nesnaudžia.

Kruopščiai suformuotas priešo įvaizdis neduodavo Landsbergiui, šiam nenuilstamam kovotojui už Lietuvos nepriklausomybę, ramybės. Kartais net atrodė, kad šis mitinis priešas nuolat jį persekioja, apsireikšdamas jam įvairiais pavidalais -tai jo politiniu priešininku pirmuoju po nepriklausomybės atgavimo prezidentu Algirdu Brazausku, tai užsienio reikalų ministru Povilu Gyliu, tai buvusiu derybų su Rusija komisijos pirmininku Virgilijumi Vladislovu Bulovu, tai dar kuo nors iš LDDP frakcijos narių, bet dažniausiai - visa LDDP partija, jau nekalbant apie tą „monstrą“ - Rusiją, kuri pasirengusi praryti Lietuvą ir tik laukia tam tinkamos progos. Atrodo, kad būtent Rusija jam buvo (o gal ir dabar dar yra?) apibendrintas priešo, įkūnijusio savyje visą pasaulio blogį, paveikslas.

Taigi beveik visa Landsbergio opozicionieriaus veikla buvo nukreipta kovai su priešu, o siekiai buvo kiti... Pačioje savo opozicinės veiklos pradžioje Landsbergis pareiškė, kad jo tikslas - sukurti aiškiai apibrėžtą opozicinę parlamentinę struktūrą - Tėvynės Santarą, ją koordinuoti, konsoliduoti ir sutelkti tas parlamentines jėgas, kurias palaikys visuomenė. Viename iš daugelio interviu Landsbergis pabrėžė, kad šalia konstruktyvios veiklos, kritikos ir kontrpasiūlymų reikia nuolat stebėti, kaip rutuliojasi įvykiai ir kokie yra kairiosios pusės tikrieji ketinimai. Svarbiausia, teigė jis, kad kairioji pusė nepažeistų jau pasiektų demokratijos laimėjimų ir nesusilpnintų nepriklausomybės bei šalies saugumo. Taigi jau iš anksto buvo manoma, kad šie demokratiški laimėjimai tikrai bus pažeisti ir kad atėjusios į valdžią partijos veikla bus jei ne tiesiogiai kenkėjiška, tai gana pavojinga Lietuvai, jos saugumui ir kartu nepriklausomybei. Taip buvo apibrėžtas vienas iš svarbiausių opozicijos uždavinių - išaiškinti ir, esant reikalui, demaskuoti valdančiosios daugumos „tikruosius“ ketinimus, kurie Landsbergiui, savaime suprantama, jau nuo pat pradžių buvo visiškai aiškūs, tačiau juk reikėjo, kad apie juos sužinotų ir kiti - tie „kvailoki“ ar „naivūs“ žmonės, žodžiu, - „runkeliai“, kurie, nesugebėję atskirti pelų nuo grūdų, balsavo už Brazauską. Užgniaužęs piktą nuoskaudą (ką padarysi, liaudis visada išduoda savo didvyrius), Landsbergis savanoriškai prisiėmė nedėkingą cenzoriaus ir negailestingo kaltintojo vaidmenį, o tai atitiko jo požiūrį į save, kaip į Neklystantįjį, nes kas kitas, jeigu ne Neklystantysis, gali imtis šio vaidmens. Peršasi prielaida, kad juoduosiuose opozicijos sąrašuose nuo pat jos veiklos pradžios buvo surašyti absoliučiai visi valdančiosios daugumos nusižengimai, apsirikimai bei klaidos, o matant tuometinę dešiniųjų reakciją į valdančiosios daugumos veiksmus, galima drąsiai teigti, kad, dešiniųjų nuomone, tų klaidų buvo tiek daug, jog nesismulkinant galima tiesiai pasakyti, kad kairiųjų valdžia - tai didžiulė, Lietuvai pražūtinga klaida... Taip prasidėjo Landsbergio vadovaujamos dešinės opozicinės parlamentinės struktūros, pavadintos gražiu Tėvynės Santaros vardu „konstruktyvi“ veikla. Reikia pažymėti, kad šiame pavadinime toli gražu neatsispindėjo tikri jos vadovo ketinimai. Pačiame pavadinime slypi galimo, jei ne būtino, protingo kompromiso nuostata, o p. Landsbergis niekada ir niekam nelinkęs nusileisti, nes, kaip minėta, yra įsitikinęs savo neklaidingumu ir tuo, kad „mūsų reikalas teisingas, mes laimėsime“. Tad buvo priimta nuostata neigti viską, ką siūlė ir darė valdančioji dauguma, kitaip sakant, nuostata prieš valdančiąją daugumą.

Siekiant, kad iš pagrindų pasikeistų politinių jėgų pasiskirstymas, Landsbergiui reikėjo konsoliduoti dešiniuosius ir suformuoti atitinkamą viešąją nuomonę. Nuolat blogėjantis žmonių gyvenimas, krizinė situacija visose šalies ūkio srityse lyg ir leido numanyti esant ne tik išorinių, bet ir vidinių priešų. Ši atkakliai dešiniųjų propagandos peršama mintis vertė žmones daryti „savarankiškas“ išvadas apie tai, kas gi yra tie priešai, griaunantys valstybę iš vidaus. Buvo keliami tiesmukiški klausimai: kas nenori grąžinti žmonėms jų prakaitu uždirbtus pinigus, kas juos apgaudinėja, kas „parduoda“ Lietuvą Rusijai, kas nenori kovoti su mafija bei korupcija, kas meluoja, netesėdamas rinkiminių pažadų?., ir t. t. ir t. t. Atsakymai buvo numatyti. O žmonės, nors ir pavargę nuo politinių intrigų, kai yra kalbama apie jų gyvybinius interesus, vis dėlto atsiliepia, tikėdamiesi, kad bus, tegu tik iš dalies, patenkinti jų poreikiai. Tad ar verta stebėtis, kad toli gražu ne visi sugebėjo atsispirti atvirai bei įžūliai propagandai. Ar verta stebėtis tuo, kad žmonės, propagandos įtraukti į politinę kovą dėl valdžios, paklusniai, su plakatais rankose, matyt, kad būtų įtikinamiau, vienbalsiai atsakydavo į provokacinius klausimus - „Kalti komunistai, atėję į valdžią! Komunistus lauk!“

Taigi viešosios nuomonės formavimasis vyko pasitelkiant į pagalbą neblėstantį priešo įvaizdį. Visiems turėtų būti žinoma, kad priešas reikalingas tada, kai reikalingas konfliktas. Būtent taip yra provokuojama konfliktinė situacija. Kaip čia neprisiminti sovietinės sielos ypatumų, apie kurias rašė akademikas, psichologijos mokslų daktaras, profesorius Aleksandras Asmolovas. Tarp kitų sovietinės sielos bruožų jis paminėjo ir beatodairišką tikėjimą priešų egzistavimu: „Mums sunku, kai aplink mus nėra priešų - žydų, masonų, priešiškų partijų“. Landsbergio pavyzdys tai patvirtina: be priešų, matyt, jo kova taptų beprasmė. Tikriausiai daugelis vyresnio amžiaus žmonių atsimena, kad sovietiniais laikais priešo įvaizdis mumyse buvo formuojamas jau nuo vaikų darželio. Ir štai - nepriklausomoje Lietuvoje šio priešo įvaizdžiu sėkmingai pradėjo naudotis dešinioji opozicija...

Landsbergio nenuilstamumas, turint galvoje jo amžių, buvo tiesiog stulbinantis, o agresyvumas sunkiai nuspėjamas. Per metus, netgi mažiau nei per metus, buvo sukurta parlamentinė opozicinė struktūra „Tėvynės Santara“, opozicinė partija „Tėvynės Sąjunga“ bei visuomeninė organizacija senuoju Sąjūdžio pavadinimu, kuri turėjo tapti opozicijos idėjų bei sumanymų skleidėja ir įgyvendintoja. Dešiniųjų jėgų konsolidacija vyko, kaip minėta, su Tėvynės gelbėjimo ženklu, o padėtis toje Tėvynėje buvo tokia, jog atrodė, kad blogiau ir būti negali. Tad gelbėti ją, savaime aišku, reikėjo. Gelbėjimo misija, kurią sau ant pečių užsikrovė savanoris Landsbergis, gal ir galėjo tapti kilnia, jei po ja nesislėptų tam tikri politiniai tikslai, o iš tiesų tik vienas tikslas - bet kokia kaina susigrąžinti valdžią ir niekada neblėstantį žmonių pasitikėjimą. Nenuginčijamu šio tikslo įrodymu tapo plačiai išvystyta kampanija organizuojant 1996 metais (rudenį) referendumą „Dėl neteisėto privatizavimo, nuvertintų indėlių ir akcijų bei pažeistos teisėsaugos“. Tačiau ir šis referendumas neatnešė norimų rezultatų. Galų gale supratęs, kad žmonės pavargo nuo užsitęsusios kovos ir nebenori su nieku kovoti, kad jų jau nebepatrauksi amžinon kovon už nepriklausomybę, Landsbergis ėmėsi jam nebūdingos ir daugeliui netikėtos iniciatyvos (tiesa, jau panaudotos Brazausko rinkiminėje kampanijoje), - jis pradėjo pilti pažadus (santūrumu tais laikais jis nepasižymėjo), vilioti būsimu laimingu gyvenimu. Būdamas ekonominio referendumo idėjiniu vadovu, jis pirmą kartą per savo politinę karjerą pasirodė naujame - kovotojo už geresnį gyvenimą, nuskriaustųjų gynėjo - vaidmenyje. Referendumo organizatoriai tikėjosi, kad žmonės, prispausti skurdo, būtinai atsilieps milijoniniu „Taip!“ į dešiniųjų pažadus kompensuoti gyventojų indėlius, nuvertėjusius dėl ekonominių stresų, ir daug ką gero padaryti atėjus į valdžią. Apskaičiuota buvo teisingai, bet, deja, pavėluota, nes, kaip sakoma, jų traukinys jau nuvažiavo... Taigi rugpjūčio referendumas sužlugo, o kartu su juo žlugo ir Landsbergio viltys bei svajonės. Nepavyko jam nuskriaustųjų gynėjo vaidmuo, nes jau tada pasitikėjimas juo pamažu pradėjo nykti, o jo, kaip amžino kovotojo už nepriklausomybę, vaidmuo sužlugo. Beje, paskutinio referendumo žlugimas galėjo tapti jo politinės karjeros pabaiga. Tačiau pasirodė, kad tai dar ne galas.

Landsbergis, suvienijęs tautą išsilaisvinimui, būdamas valdžioje nesugebėjo tautos suvienyti kūrybai. Ir tai ganėtinai keista, nes jis pats yra menininkas, vadinasi, kūrėjas... Tapęs kovotoju už nepriklausomybę, jis nesugebėjo tapti tikru kovotoju už geresnį (visomis prasmėmis) žmonių gyvenimą ir gana greitai tapo... kovotoju už valdžią. Matyt, jo kūrybinės galios buvo per menkos, jeigu jis pasirinko šitokį kelią. Štai tokia metamorfozė. Sąjūdžio veiklos siekiant nepriklausomybės pradžioje jis tapo visų gerbiamu bei pripažintu tautos lyderiu, tačiau vėliau pasiklydo valdžios koridoriuose... Sugundytas valdžios, jis neprarado noro žengti

Priešais - vėtroj nesulinkęs
Ir šviesus, ir nemirtingas
Su kraujuota vėliava
Ties laukais pasidabruotais,

Baltom rožėm vainikuotas
Tarsi statula šviesi...

(A. Blokas. DVYLIKA)

Algirdas Mykolas Brazauskas

Jis atėjo į naują valdžią „tyliai“ - be rėksmingų pareiškimų, pasisakymų ir šūkių, nemosuodamas tautine vėliava ir „nesitardamas su tauta“ aikštėse. Jis atėjo į valdžią kažkaip nepastebimai ir ramiai atsisėdo į prezidento kėdę, kuri jam tarsi teisėtai priklausė. Šiandien mes jau drąsiai galime teigti, kad jo „tylioji“ politika ir rami diplomatija visiškai pasiteisino ypač jo paties atžvilgiu, nes ne kas kitas, o būtent jis - Algirdas Mykolas Brazauskas - tapo pirmuoju nepriklausomybę atgavusios Lietuvos prezidentu.

Viskas prasidėjo nuo Sąjūdžio... Ne, viskas prasidėjo nuo... Michailo Gorbačiovo, kuris, norėdamas išgelbėti griūvančią Sovietų Sąjungą, t. y. visiškai apibrėžtą sistemą, sumanė šios sistemos reorganizaciją - „perestroiką“. Tiesa, reformatoriškoji Gorbačiovo veikla, kaip žinia, baigėsi visišku šios sistemos ir jo, kaip reformatoriaus, žlugimu, o to jis visai nesitikėjo, bet tai įvyko vėliau... Taigi pradžioje direktyva „Persitvarkyti!“ atėjo iš viršaus - iš Maskvos. Visiems buvo liepta persitvarkyti ir pertvarka kaip galinga banga užliejo periferiją. Visi energingai pradėjo persitvarkymo procesą - Lietuva taip pat. Dabar tikriausiai retas teprisimena, kad Sąjūdis atsirado kaip judėjimas už pertvarką. Jis taip ir vadinosi - Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (nesvarbu, kad šis pavadinimas, sugalvotas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, buvo, galimas dalykas, tik priedanga, maskuojanti tikruosius Sąjūdžio organizatorių tikslus). Sąjūdžio veiklą tikrino ir koregavo dažnokai atvykstantys svečiai iš Maskvos. Ryšys su Maskva tuomet buvo gana glaudus. Judėjimas už pertvarką Lietuvoje gerbė savo „krikštatėvį“.

Šios aktyvios pertvarkos metu Brazauskas, Sąjūdžio „stumiamas“, užėmė Lietuvos komunistų partijos CK pirmojo sekretoriaus postą ir buvo (negalėjo nebūti) aktyvus pertvarkos proceso dalyvis. Jo, kaip pirmojo sekretoriaus veikla, nors kiek ir varžė jo, kaip „pusiau sąjūdiečio“, aktyvumą, bet buvo gerai subalansuota - neprieštaravo Maskvai ir nekėlė nepasitenkinimo čia, Lietuvoje: liaudis jai pritarė ir prijautė. Tad Brazausko veikla pertvarkos procese ir jo įsijungimas į Sąjūdį buvo natūralus dalykas, o jo aktyvumą lėmė „suprasta būtinybė“.

Triumfuojantis Gorbačiovo žygis per sovietų šalį su pertvarkos šūkiais, tarp kurių vos ne pagrindinis buvo „GLASNOST!“ (viešumas), pamažu pradėjo lėtėti, taigi ir jo pergalingas blizgesys bluko. Aiškėjo, kad reformatoriškai Gorbačiovo veiklai trūko generalinio plano. Tai rodo, pavyzdžiui, gana keistas dalykas: kai kalbame apie pertvarką kaip apie reiškinį, kažkodėl pirmiausia iškyla žodis „glasnost“, tarsi ši „glasnost“ ir „pertvarka“ būtų tapatūs dalykai. Tačiau iš tikrųjų pertvarka, kaip tam tikrų (šiuo atveju demokratinių) permainų arba reformų kelias, ir viešumas, kaip demokratijos principas, nors ir yra tarpusavyje glaudžiai susiję, vis dėlto nėra tapatūs. Vien tik viešumas negali nulemti visų pertvarkos procesų, o kai kada gali, manyčiau, ir pakenkti... Maskvoje, mano galva, viešumui teikė pernelyg didelę reikšmę, Lietuvoje, deja, taip pat. Matyt, pati sąvoka buvo gerokai iškreipta, tiksliau - iškreiptas jos turinys. Tai atnešė (ir vis dar neša) sunkiai pataisomą žalą, nes mes žodžiuose pradėjome „skandinti“ veiksmus. Atrodė, kad staiga atsivėrė visi šliuzai, griuvo visos užtvankos ir prasidėjo potvynis: prasiveržė galingi vandens srautai, viską aplink apsemdami. Sis žodinio potvynio vanduo daug ką paskandino (ir, atrodo, dar paskandins, nes šis „vanduo“ iki šiol vis pliaupia ir pliaupia), jame (jau seniai) „užspringo“ ir pats reformatorius Gorbačiovas, kuris, pretenduodamas į didžiojo sistemos pertvarkytojo vaidmenį, atrodo, nenoromis tapo šios pertvarkos stabdžiu bei pačios sistemos griovėju.

Kaip minėjau, Sąjūdžio šūkiuose ir vėliavose pradžioje buvo užrašyta: „Viešumas, demokratija, suverenitetas“. Viešumui buvo skirta išskirtinė reikšmė. Tačiau ilgainiui ši seka kito -pirmoje vietoje atsidūrė žodis „suverenitetas“. Sąjūdis nusikratė savo „pertvarkos uodegos“ (tiesa, neatsisakydamas ankstesnio savo pavadinimo) ir pamažu tapo akivaizdžiu judėjimu už tautinę nepriklausomybę. Santykiai su Maskva pašlijo... Galima numanyti, kad Brazauskui tai buvo pats atsakingiausias laikotarpis jo gyvenime, nes jam reikėjo apsispręsti ir nesuklysti, nes būtent nuo šio apsisprendimo priklausė tolesnis jo likimas. Ir jis apsisprendė. Puikiai orientuodamasis Maskvoje vykstančiuose procesuose ir blaiviai vertindamas situaciją tėvynėje, Sąjūdžio spaudžiamas jis sutiko žengti tuo metu drąsų žingsnį - atskirti Lietuvos komunistų partiją nuo sąjunginės kompartijos - TSKP. Tai įvyko neeiliniame LKP XX suvažiavime 1989 metų gruodyje, kuomet už savarankišką LKP balsavo dauguma delegatų. Nebūtų jis žengęs šio žingsnio, jis tikriausiai būtų tapęs išguituoju kaip Mykolas Burokevičius ir jo kompanija... Kitas gerai apgalvotas bei apskaičiuotas Brazausko žingsnis buvo savarankiškos LKP perorganizavimas į i LDDP (Lietuvos demokratinę darbo partiją), kuri buvo įregistruota 1990 gruodyje. Brazauskas tapo gausiausios Lietuvoje partijos pirmininku. Šios partijos gausumą lėmė jos praeitis. Beje, būtent šiai partijai buvo lemta ilgam įsitaisyti Lietuvos politinėje arenoje... Taip Brazauskas susidorojo su savo sovietine komunistine praeitimi ir „apsivalęs“ energingai įsiliejo į progresyviai mąstančių reformatorių ir kovotojų už tautinę nepriklausomybę gretas.

Lietuvoje akivaizdžiai perdedama vadinamosios komunistinės praeities reikšmė, manyčiau, todėl, jog neatsižvelgiama į tai, kad daugelis stojo į partiją vedami ne idėjinių įsitikinimų, o verčiami gyvenimiškos būtinybės, norėdami užsitikrinti sau vietą po saulę: pasiekti geresnių rezultatų profesinėje srityje, užimti aukštesnes pareigas bei jaustis saugiau (tokių pavyzdžių galima būtų pateikti tikrai nemaža). Tačiau Lietuvoje nepakankamai vertinama nomenklatūrinė praeitis, o ši praeitis iš tikro daug reiškia.

Tapęs pirmuoju asmeniu respublikoje - LKP CK pirmuoju sekretoriumi, Brazauskas padėjo nemažai pastangų, kad užsitarnautų tautos palankumą bei pasitikėjimą. Pavyzdžiui -Vilniaus Arkikatedros ir Šv. Kazimiero bažnyčios grąžinimas tikintiesiems... Taigi nenuostabu, kad ir Brazauskui tauta giedojo „Hosana“ ir sutikdavo jį džiūgaujančiais šūkiais. O ką jau kalbėti apie jo asmeninį žavesį ir paprastumą, netgi apie jo kalbėjimo manierą, kuri ne kartą sukeldavo lingvistų ir oponentų priekaištus, tačiau visų buvo suprantama ir santūri.

Šio politiko gyvenimą ir veiklą nulėmė didelė partinio darbo patirtis ir jo priklausymas ypatingai Sovietų Sąjungos klasei - vadovaujančiai nomenklatūrai. Ir tai, matyt, padėjo jam įsitvirtinti pasikeitusiame gyvenime: patirtis buvo didelė, o protas įžvalgus, blaivus, konkretus. Manau, kad Brazauskas gudravo, sakydamas, jog politiku tikrąja šio žodžio prasme jis tapo tik 1988 metais, kai aktyviai įsijungė į valstybės atgimimo procesą ir reformistinių partijos jėgų bei Sąjūdžio palaikomas buvo išrinktas LKP CK pirmuoju sekretoriumi. Tai ne visai taip. Manyčiau, politiku jis tapo daug anksčiau - tai liudija jo tarnybinė karjera. Nebūnant politiku neįmanoma kopti sovietinės politinės karjeros laiptais, taip pat kaip ir neįmanoma išsilaikyti ypatingoje valdančioje klasėje - partinėje nomenklatūroje, kurios pagrindinė vertybė yra valdžia, todėl ir priklausančiųjų šiai išskirtinei klasei pagrindinis siekis yra valdžia. Taigi, atrodo, valdžios pagunda senokai buvo užvaldžiusi šio atsargaus politiko širdį.

Skirtingai nuo Brazausko, Landsbergis iki tam tikro laiko nežinojo, kas yra tikroji valdžia: jis niekada anksčiau jos neturėjo. Jo pažintis su valdžia įvyko daug vėliau negu Brazausko, ir pradžioje ji buvo grynai emocinė. Tačiau to pakako, kad, pajutęs valdžios skonį, jis užsikrėstų valdžios troškimu. Brazauskas žinojo, kas yra tikroji valdžia, žinojo ir jos skonį, ir jos vertę. Tad, savaime suprantama, kad jis nė už ką nenorėjo su ja skirtis. Taigi tuometinio sovietinio palikimo griovimo sąlygomis Brazauskui iškilo sunkus uždavinys - išlikti valdžioje. Ir jis sugebėjo išlikti, net užimti vicepremjero postą pirmoje po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos vyriausybėje. Tiesa, neilgam — iki Kazimieros Prunskienės vyriausybės kritimo. Tuo metu, kai Landsbergis, būdamas Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, išvystė plačią desovietizacijos ir nepriklausomybės priešų demaskavimo kampaniją, Brazauskas pasitraukė į šešėlį. Ir kol Landsbergis kovojo su nepriklausomybės priešais, mosuodamas „kardu“ į kairę ir į dešinę, Brazauskas sėdėjo „tylioje“ opozicijoje, ramiai laukdamas, kol Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, kuris nejuokais įsismarkavo, matydamas kiekviename buvusiame TSKP ir tuometiniame LKP naryje potencialų nepriklausomybės priešą, kiek apsiramins. Tačiau Landsbergis be reikalo smarkavo, nes per savo siautėjimą neįžiūrėjo opozicijoje įsitaisiusio nomenklatūrinio darbuotojo -įžvalgaus politiko, belaukiančio savo valandos, žmogaus, kuris Landsbergiui iš tikro kėlė realų pavojų. Ir valanda, kurios laukė Brazauskas, netrukus išmušė.

Manyčiau, kad Brazausko ir jo partijos pergalę rinkimuose nulėmė du faktoriai: žmonių nusivylimas saviveikline Landsbergio politika, kuri sukėlė šalyje suirutę, ir šios politikos pasekmė - visuotinis žmonių nuskurdinimas, kuris, tiesa, tais laikais dar nepasiekė dabartinio masto. O rinkiminės kampanijos sėkmę užtikrino santūrūs, bet įtikinantys geresnio gyvenimo, stabilumo (prezidentas - stabilumo garantas) ir tvarkos pažadai, nes, savaime aišku, kai valdžioje atsiranda kompetentingi žmonės, kurie ne tik žino reikia daryti, bet, svarbiausia, -kaip daryti, viskas valstybėje vyksta deramai ir stoja į savo vietas. Kitaip tariant, žmonėms buvo pažadėta sistema, kurioje turėjo būti įgyvendinti svarbiausieji žmonių norai bei siekiai. Žmonės tikėjosi, kad visa vyriausybės veikla bus nukreipta „bendrai žmonių gerovei pasiekti..., nes pati didžiausia Lietuvos vertybė — jos žmonės“. Pats Brazauskas atrodė busimosios sistemos, jos tvirtumo ir patikimumo įsikūnijimas.

Žmonės, per įvairiausius revoliucinius pertvarkymus atsidūrę tarsi išdegintoje žemėje, anapus bet kokios sistemos ribų, smarkiai sunerimo. Jie, matydami nesibaigiantį ūkio bei pramonės irimą, jausdami savo kailiu vis didėjantį nuskurdinimą, išsigando. Šalies vadovų nemokšiškos pastangos reformuoti tai, kas jau buvo sugriauta (lyg galima būtų reanimuoti numirėlį), rodė žmonėms gana niūrų ateities paveikslą. Nematydami jokių džiugesnių perspektyvų, išskyrus amžiną kovą už nepriklausomybę, jie metėsi atgal — į sistemą. Senosios nomenklatūros išrinkimas buvo mėginimai sugrįžti į sistemą, be kurios žmonės pasijuto bejėgiai ir beginkliai.

Be abejo, žmogui reikalinga sistema. Jo egzistavimą sau panašių bendruomenėje nulemia sistema, kurioje realizuojasi jo pagrindiniai siekiai bei troškimai. Jei tai nevyksta, vadinasi, sistemoje atsirado rimtų sutrikimų, kuriuos reikia šalinti, nes jie deformuoja sistemą. Visa žmonijos istorija yra bandymų sukurti tokią sistemą, kurioje būtų įgyvendinti pagrindiniai žmonių siekiai, istorija. Tačiau, kaip žinia, dar nė vienas bandymas nebuvo sėkmingas. Bet jau sukurtos sistemos griovimas visada buvo lydimas gilių, sunkiai įveikiamų visuomenės gyvenimo krizių. Sistemos griovimo taktika dar niekada neatnešė teigiamų rezultatų, o sistemos griovimo organizatoriai visada susitepdavo niekuo nekaltų, trokštančių tik geresnio gyvenimo žmonių krauju (nebūtinai tiesiogine prasme). Sistemos sugriovimas atima iš žmonių atramą ir, drįsčiau teigti, sustabdo bet kokią pažangą. Tai visada grįžimas atgal. Todėl kad ir kokia būtų sistema, kad ir kaip ji būtų deformuota savo vystymesi, ji visada yra žmogui tam tikra apsauga bei atrama. Kai nėra jokios sistemos, kaip tai yra dabar Lietuvoje, žmogus yra bejėgis, nes jis paliktas likimo valiai. Taigi visuotinis griovimas, revoliucijų praktika - tai kraupi necivilizuoto pasaulio praktika. Ir tai aišku kaip diena, nes bet kokios pažangos pagrindas yra ne griovimas, o perkeitimas, vadinasi, kūryba...

Brazauskas nuo pat savo veiklos pradžios pasireiškė kaip tos sistemos, kuri jau buvo beveik sugriauta, keitėjas. Pasireiškęs pertvarkytoju, sukritikavęs savo pirmtakų „didžiojo šuolio“ politiką, Brazauskas pergalingai, kaip, matyt, jam atrodė, žengė pertvarkymo keliu, aiškiai žinodamas svarbiausius uždavinius (žr. Brazausko rinkiminės programos skyrių „Ką mes pirmiausia padarysime“), tvirtai pasitikėdamas savo bei savo bendražygių nomenklatūrinėse struktūrose įgyta kompetencija, kuri, atrodo, nelabai tiko sprendžiant tuometinius uždavinius. Praėję Brazausko ir jo partijos buvimo valdžioje metai parodė, kad jie pervertino ir savo kompetenciją, ir savo jėgas bei galimybes. Puikus kompetentiškumo principas, kurį jie plačiai deklaravo jau pačioje jų veiklos pradžioje, taip ir liko tik deklaracija. Matyt, kompetencija buvo ne ta, kurios tuomet reikėjo. Taigi ir pats žodis „kompetencija“, pirma plačiai skambėjęs, pamažu išnyko iš atėjusių valdžion žodyno. Savo jėgų bei galimybių pervertinimas ir nepakankamas padarytų per trumpą laiką šalyje nuostolių įvertinimas virto savotiška drama. O Brazausko viltys, paremtos didžiuliu nomenklatūriniu ir trumpu Atgimimo laiku įgytu patyrimu, jo įsitikinimas, kad šių patyrimų suderinimas duos teigiamų rezultatų, deja, nepasitvirtino. Šių patyrimų neužteko netgi tam, kad būtų įgyvendinti tik du dalykai - pensininkų aprūpinimas pensijomis, pranokstančiomis infliaciją, o dirbantiems pensininkams būtų sudarytos sąlygos uždirbti tiek, kiek jie sugeba... Įgyvendinti sumanytus pertvarkymus nepadėjo ir „konstruktyvi“ opozicija. Priešingai, savo piktais išpuoliais bei niršimu prieš valdančiąją daugumą ir patį prezidentą ji tik pablogino sunkią padėtį šalyje, sudarydama bendrą negatyvų foną, o tai tam tikru mastu paralyžiavo valdančiosios daugumos veiklą ir prisidėjo prie postkomunistinio sindromo išsivystymo. Galima numanyti, kad būtent tai sukėlė tuo metu visų pastebėtą prezidento ir jo „tyliosios“ politikos su atodaira į opoziciją neryžtingumą, jo pastangas niekam nepakenkti. Ši „tylioji“ prezidento politika, ypač pirmaisiais jo valdymo metais, labai skyrėsi nuo tos jo „tyliosios“ politikos, kuri savo laiku atvedė jį į valdžią. Ankstesnioji politika buvo apgalvotų veiksmų politika, atvedusi jį į tikslą - prezidento kėdę, o tolesnė, pernelyg atsargi politika, kaip atrodo, buvo padiktuota noro išlikti šioje kėdėje. Taigi papūtę permainų vėjai greitai nurimo... Deja, ne kiekvienas nugalėtojas yra pertvarkytojas ir ne kiekvienas pertvarkytojas tampa nugalėtoju.

Atrodo, kad mes tuomet (nepriklausomai nuo mūsų įžvalgumo) tapome prezidento, nenorom nuvytusio tautą, nes jis nepateisino jos vilčių, dramos liudininkais. Manau, Brazauskui rūpėjo žmonių interesai, bet gal labiau savo paties likimas -išlikti valdžioje. Valdžios pagunda jo neapleido. Gal tuo ir galima paaiškinti jo „tyliąją“ politiką. Nereikėtų nuvertinti ir senosios sistemos gyvybingumo, kuri pasirodė gaji jo širdyje, tiesa, ne tik jo, bet ir jo politinių priešininkų širdyse. Sistema buvo tvirtai įaugusi į jas, bet tikriausiai tai yra kiekvienos išsivysčiusios sistemos bruožas.

Taigi Brazauskas, užsiėmęs neišsprendžiamomis žmonių gyvenimo gerinimo problemomis ir susirūpinęs dėl savo paties likimo, visiškai pamiršo kitą žmonių siekį - būti laisviems. Tai suprantama, nes Brazauskas norėjo sukurti sistemą, o bet kokia tvirtai apibrėžta sistema savaime riboja žmonių laisves. Jam, sistemos žmogui, ši problema nebuvo aktuali, kaip ir žmonių dvasiniai poreikiai, kurie, reikia pripažinti, niekada nerūpi valdžios vyrams, - apie tai išraiškingai bylojo ir byloja jų politikos prioritetai. Tiesa, deklaruojami prioritetai taip pat toli gražu ne visada tampa jų veiklos liudijimu, bet atitraukia žmonių dėmesį nuo pavojingų valdžios vyrams dalykų, tokių, kaip tikroji laisvė, nors jie ir ne visai supranta, kas tai iš tikrųjų yra, bet, manyčiau, kažką „blogo“ nujaučia... Todėl, pavyzdžiui, nuolat blogėjanti žmonių materialinė padėtis tam tikra prasme jiems naudinga, nes priverčia žmones kreipti savo žvilgsnį į „slėnį“, o ne į dangų, t. y. visas mintis ir išgyvenimus sukaupti ties medžiaginiais dalykais. Nuskurdęs visomis prasmėmis (ypač dvasiškai) žmogus nėra pavojingas valdžiai, jai daug labiau pavojingesnis yra laisvas žmogus, t. y. nuo jos nepriklausomas.

Taigi neabejotina, kad visuotinė žmonių svaja būti laimingiems ir laisviems vargu ar kada nors bus įgyvendinta. Bet ko ir norėti, juk absoliučiai laimingas ir absoliučiai laisvas yra tik Dievas, o žmonės juk ne dievai. Tačiau ir ne dievai verti geresnio gyvenimo visomis prasmėmis ir tokį gyvenimą jiems turi užtikrinti šalies vadai, nes kitaip sunkiai suprantama, kam jie sėdi ten viršuje - prie valdžios vairo, nors atsakymas gana aiškus: sėdi - sau... Tačiau retkarčiais pasitaiko ir tokių, kurie „sėdi“ ne vien tik sau, bet iš dalies ir kitiems... Prie tokių gal priskirčiau prezidentą Algirdą Brazauską, nors ir jis, kaip ir jo aršus oponentas Vytautas Landsbergis, paklydo valdžios kuluaruose. Ką padarysi, valdžios bei šlovės pagunda yra neišdildoma. .. Todėl ir paminklą (Valdovų rūmus) norisi sau statyti dar gyvam esant:

Sukūriau sau paminklą, ne ranka statytą.

Jo liaudis neaplenks, minėdama mane

(A. Puškinas)

Taigi pagundos ir vilionės... Atrodo, kad tarp šių dviejų žodžių nėra jokio skirtumo, bet kažkodėl mano klausa pagauna juos skiriantį užslėptą atspalvį. Manau, kad šis atspalvis turi reikšmės, norint suprasti valdžios vyrų (ir moterų) veiksmus, nukreiptus į savo pavaldinių širdis ir protus, siekiant savo pagrindinio tikslo - valdžios, nešančios jiems ir „laisvę“, ir „laimę“. Tad valdžios pagunda, kaip minėjau, tokia stipri ir neišdildoma, kad reikalaut reikalauja vilionių. Suviliotas žmogus darosi bejėgis ir nesavarankiškas: jį valdo patraukli vilionė, kuriai jis neturi jėgų atsispirti, nes joje slypi jo viltys, kurių išsipildymo jis trokšta nuo amžių pradžios. Ar kada nors istorijos vyksme žmogaus viltys išsipildydavo? Skaudi žmonijos patirtis byloja, kad, deja, ne... Ir čia kyla klausimas - kodėl? Nejaugi tik todėl, kad žmogus per daugybę savo egzistavimo metų visiškai nepasikeitė — nei morfologiškai, nei psichofiziologiškai, kad jo organizme neatsirado nė vieno naujo, svarbaus ir bendro visiems žmonėms požymio, kad nepasikeitė jo sąmonė, o keitėsi tik jos formos? Nemanau, kad tai vienintelė priežastis. 1843 m. Karlas Marxas išsakė gerą mintį, kad protas egzistavo visada, tačiau ne visada jo forma buvo protinga. Tačiau tikras kvailumas yra ne proto nebuvimas, kaip manė žymus rusų filosofas Dmitrijus Merežkovskis, bet jo neatitikimas kitų dvasios savybių, pirmiausia — valios. Pernelyg didelė valia, jei protas yra menkas, veda į kvailumą. Tai įžvalgu... Tačiau norėtųsi pridurti, kad per didelė valia, pavyzdžiui, siekiant valdžios, veda ne tik į kvailumą, bet ir suponuoja skaudžias pasekmes.

Tautos siekis būti nepriklausoma normalus ir suprantamas, jame visada slypi tikrosios laisvės ilgesys, gėrio ir meilės ilgesys... Norisi tikėti, kad žmonės, kurie vedė tautą į nepriklausomybę, iš pradžių vadovavosi vien tik šiuo kilniu tikslu, bet... iki tam tikro laiko, t. y. kol nebuvo pagauti valdžios troškulio. Manau, tai buvo galima numatyti - juk pagundos buvo ištobulintos istorijos eigoje ir jų ardomoji galia nuolat stiprėjo... Mūsų atveju galima apytikriai įvardyti datą, kada ypač išryškėjo valdžios pagundos galia: manyčiau, tai įvyko tada, kai Sąjūdis virto politine partija (1991). Atrodo, kad būtent tada ir prasidėjo atvira bei arši kova dėl valdžios. Būtent tada buvo paminti idealai... Prasidėjo „išsigimimas“...

Kaip minėjau, atkūrus nepriklausomybę (de jure), pernelyg dažnai pradėjo skambėti ne visai žmonėms suprantamas (turinio atžvilgiu) žodis „laisvė“. Apytikriai buvo aiškinama taip: nepriklausomybė paskelbta, atkurta, bet ją dar reikia tvirtinti ir įtvirtinti, tačiau iki laisvės, nešančios laimę, mums dar toli, labai toli: „laimės žiburys dar aukštai, pabaisos tebešaldo brolių širdis, pabarstydamos ir klaidinančių žaltvykslių“7. Taigi už laisvę, nešančią laimę, reikia kovoti ir kovoti — „tik amžina kova, ramybė mums — tik sapnas“ („И вечный бой, покой нам только снится“ - A. Blokas)... Įdomu, kas ir kada pasakė, kad laisvė neša laimę? O sakė, kaip matome, vienas iš mūsų vadų ir jį palaikantieji. Bet tai, švelniai tariant, netiesa. Gundytojai melavo, norėdami privilioti į savo pusę daugumą rinkėjų, nes artėjo prezidento rinkimai. Laisvė pavirto gundančiu spalvotu žaisliuku, skirtu masėms vilioti. Taigi vienas iš pretendentų į šalies prezidento postą, viliodamas žmones ne visai jiems suprantamu, tačiau kerinčiu savo žavesiu žodžiu „laisvė“, deja, nepajėgė atskleisti jiems šio žodžio esmės, nes tikriausiai jos nežinojo. Ir žodis „laisvė“ pavirto tuščiu lukštu. Nesuvaldomas šio pretendento noras tapti prezidentu bei niekieno netramdoma valia kelyje į valdžią prasilenkė su protu. Jis neįvertino vieno svarbaus dalyko: daugeliui žodis „laisvė" asocijavosi su žodžiu „nepriklausomybė", o nepriklausomybė, kaip minėta, - su geresniu gyvenimu, todėl žmonių troškimai, kai nepriklausomybė buvo lyg ir pasiekta, buvo nukreipti jau kiek kitur - geresnio gyvenimo link. Tad ir jų viltys tuomet buvo susietos su kitu gundytoju, kuris tokį gyvenimą jiems žadėjo, nes skelbė (tiesa, kiek miglotai), kad pats svarbiausias prezidento tikslas yra žmogus, reikia suprasti, jo gerovė.

7 Landsbergis V. Atgavę viltį: pertvarkos tekstų knygelė. - Vilnius: Sąjūdis, 1990, p. 100.

Tačiau nereikėtų manyti, kad žadėtoji „laisvė" nustojo vilioti žmones, ji visada gaji žmonių širdyse kaip nepasiekiamas, sunkiai nusakomas idealas, kaip gėris, tačiau neįvardytas ir nesuprantamas. O tikrovėje ši laisvė pradėjo reikštis, švelniai sakant, keistai - kaip savivalė, vadinasi, galia ir net teisė daryti viską, ką tik nori, - vogti, šmeižti, meluoti, smurtauti, netgi žudyti, nekalbant apie menkesnius dalykus... Ir kas neabejotinai svarbu, dažnai likti nebaudžiamiems, nes žmogaus „laisvas apsisprendimas“ yra gerbtinas... Štai toks paradoksas. Taigi manyčiau, žodžio „laisvė“ turinys, gal ir nenorom, buvo gerokai iškreiptas. Liūdniausia tai, kad, sprendžiant iš mūsų valdžios vyrų veiksmų, pasiekta „laisvė“ juos visai tenkina ir niekam net į galvą neateina, kad ši „laisvė“ nieko bendro su tikrąja laisve neturi. Negana to, tai, ką dabar turime, yra jos priešingybė, kelianti sąmyšį žmonių protuose bei širdyse.

Taigi, nors žmonės buvo ir bus suvilioti žodžio „laisvė“, bet, deja, jo tikrasis turinys jiems yra aklinai uždarytas, nors lietuvių kultūros istorijoje būta nemažai sėkmingų pastangų (Antanas Maceina, Juozas Girnius, Stasys Yla ir kt.) atskleisti jo turinį. Tačiau mūsų miegantieji protai vargu ar pajėgs įsigilinti bei suprasti šį turinį, nes nei pakankamų žinių, nei noro, nei jėgų kovojant už valdžią tam nebelieka... Bet kad ir kaip būtų, vis dėlto norėtųsi kiek atskleisti „paslaptingos“ laisvės turinį, atskleisti tam, kad žmonės nepainiotų jos nei su nepriklausomybe, nei su savivale, pagaliau, kad turėtų galimybę tikrai laisvai apsispręsti, vadinasi, laisvai pasirinkti, niekieno nevaržomi ir neįtakojami. Juk gundytojai nesiliauja vilioti žmonės apgaulingu, vadinasi, iškreiptu šio žodžio turiniu, atimdami iš jų apsisprendimo bei laisvo pasirinkimo teisę.

KAS YRA LAISVĖ?

Nelengvas klausimas, į kurį visais laikais mėgino atsakyti daug filosofų, teologų, politinių veikėjų, kultūrininkų. Manau, kad jie šiek tiek atidengė „paslaptingos“ laisvės turinį, nes sprendė šią problemą: jų dvasia buvo „gyva ir veikli“. Šiandien mes šios problemos nesprendžiame, nes ir taip viską žinome (net ir tai, kad laisvę galima „paskelbti“): mūsų dvasia apmirusi ir neveikli, tarsi snaudžia kažkur patogiai įsitaisiusi. Tad vargu ar šiame miegančių protų ir apmirusių dvasių pasaulyje sulauksime kokio nors atsakymo (ar tiesiog rimtų pasvarstymų) į mums rūpimą klausimą. Todėl manau, kad atsakymų, norint praskleisti laisvės šydą, reikia paieškoti pas tuos, kurių dvasia ir dabar išlieka gyva bei veikli ir pasinaudoti šios gyvos dvasios vaisiais.

Tad kas gi yra toji laisvė? - klausiu aš mūsų filosofų ir kultūrininkų.

Stasys Yla: „Turbūt jokia kita sąvoka nėra taip iškraipoma, susiaurinama arba išvedama į plačius laukus kaip laisvė. Kalbama apie politinę, ekonominę, socialinę, kultūrinę laisvę, o paliekama nuošalyje žmogaus laisvė, lyg ji būtų smulkus reikalas. <...> Pripažįstama laisvė pasirinkti ir veikti, bet nekalbama, kodėl ir kam tokia laisvė reikalinga, koks jos tikslas. Jei kalbama apie laisvės tikslą, tai pasirodo, kad jis visiškai at-siejamas nuo žmogaus, o perkeliamas į kolektyvą. <...> Esant tokiems laisvės nesupratimams, kyla klausimas, argi laisvė tikrai su nieku nesusieta, iš nieko neišplaukianti, į nieką ne-atsiremianti, — palikta suprasti, kaip kam patinka? Nuo ko pirmiausia priklauso laisvės supratimas bei aptarimas: nuo plačiųjų ir skambiųjų laisvių, skirtų masei maginti, ar nuo žmogaus laisvės? <...> Visos laisvės, pasireiškiančios įvairiose srityse įvairiomis formomis galų gale remiasi laisvu žmogaus veikimu. Veikimas yra žmogaus buvimo būdas bei forma. Veikti, vadinasi, sekti savo buvimą (agere sequitur esse). Žmogus yra laisva būtis, dėl to ir jo veikimas yra laisvas. Laisvas veikimas parodo, kokiu būdu asmuo išreiškia savo laisvą prigimtį. Laisvė yra esminė forma išreikšti savąjį asmenį. Laisvo veikimo atitikmuo žmogiškai būčiai yra tikrasis laisvės pagrindas“8.

8    Yla St. Tolyn į laiką - gilyn į gelmę: kun. Stasys Yla raštuose ir atsiminimuose. -Vilnius: Aidai, 1997, p. 200-201.

Antanas Maceina: „Kun. St. Yla pabrėžia laisvę kaip asmens reiškimosi būdą bei pavidalą, kildindamas ją iš pačios asmens būties: laisvė esanti „atitikmuo žmogiškąją būtį“. Todėl jo rūpestis krypsta ne tiek į visuomenę, virstančią tironija, kiek į asmenį, kad šis savo laisvę suprastų kaip savivaldą (išskirta mano. - TM), o ne kaip savivalę“9.

9    Maceina A. Dievas ir laisvė: religijos filosofijos studija // Raštai. - Vilnius: Mintis, 1994, t. 7, p. 252.

Juozas Girnius: „Jei laisvė nepakiltų aukščiau savivalės, ji būtų ne pakilimas aukščiau gamtos, o greičiau iš kosmo nusmukimas į chaosą. Schelingo perspėjimu, nėra laisvė tik geram, nes laisvė visada lygiai yra ir geram, ir blogam. Pokylis į laisvę visada drauge slepia ir nuopuolį į kaltę. Pašaukti patys save sukurti, esame kaltės perspėjami savęs neabsoliutinti, savo laisvę nepaversti chaotiška savivale. Laisvė yra ne savivalės pateisinimas, o atsakomybės reikalavimas. <...> Nebūdama pati norma, laisvė privalo normų, kurios nušviestų jos kelią. Todėl visada yra nesusipratimo kalbose apie „laisvą moralę“. Laisvas yra žmogus, o ne moralė, žmogus kuria save kaip moralinę asmenybę vadovaudamasis moraliniais principais. Bet patys moraliniai principai, skirią gera nuo bloga, nėra žmogaus kūriniai, nors jie tikrovėje gali būti realizuoti tik per žmogų. Moralinės normos nepaneigia laisvės, nes 1) jos tik apeliuoja į žmogų, bet jo nepriverčia, 2) jos išreiškia ne kažką žmogui svetimą, o jo paties idealą. Laisvės grėsmė yra ne jos nušvietimas tuo, kas žmogui privalu, o jos išvirtimas į aklą savivalę, į tą bergždžią egocentrizmą, kuris temato egoistinius rūpesčius, o kitus žmonės skelbia „pragaru“ (J.-P. Sartre’o žodžiai „pragaras - tai kiti“). Kiti žmonės nėra nei pragaras, nei laisvės riba, o kaip tik ta erdvė, kurioj laisvė gali prasmingai išsiskleisti. Meilė yra ta šviesa, kuri nušviečia laisvę (šv. Augustino žodžiu: ama, et fac quod vis - mylėk, ir daryk, ką nori)“10.

10    Girnius J. Laisvė // Lietuvių Enciklopedija. - Boston, 1958, t. 14, p. 79.

Ir vis dėltokaip būtų galima apibrėžti laisvę?

Juozas Girnius: „Laisvė yra tai, kas žmogų padaro žmogumi, jį išskiria iš kitų gyvųjų būtybių, visa savo būtimi priklausančių gamtai. Galima šia prasme teigti, kad laisvė yra pati žmogaus esmė“11.

11    Ten pat.

Antanas Maceina: „Kas yra laisvė? <...> Visur lig šiol vadinome laisvę absoliučia galia apspręsti patį save. <...> Laisvė, kaip galia apspręsti patį save, veda mus į ją kaip į veiksmą, vadinasi, į aktyvųjį žmogiškojo būvio pradą: laisvė buvoja tik vykdoma. <...> Tačiau vykdymas visados ir visur yra santykis. Jis turi subjektą, kuris veikimą vykdo, ir objektą, kurį šis veikimas liečia. <...>Todėl laisvės nė negalima suprasti, nesvarstant jos kaip santykio. <...> Atsaji būtybė, svarstoma viena pati savyje be ryšio su kitu, nėra nei laisva, nei nelaisva: ji buvoja anapus laisvės kategorijos. Būtybė pradeda būti laisva ar nelaisva tik tą akimirką, kai sueina santykin su kitu - su daiktu ar asmeniu, su Dievu ar pasauliu. <...> Laisvė yra iš esmės santykinė sąvoka, į kurią reikia atsižvelgti, klausiant ne tik kas ji yra savyje, bet ir kaip ji yra vykdoma ryšium su žmogaus būvio bendrininkais.<...> Kiekvienas laisvės vykdymo būdas remiasi <...> tam tikru žmogaus pergyvenimu bei supratimu. Dvi nesusisiekiančios laisvės reiškia abejingumą savam broliui; kito laisvės pajungimas reiškia pergyvenimą savęs kaip „aukštesnio žmogaus“ arba kaip galinčiaus; savos laisvės aprėžimas kito laisvės dėlei reiškia dalijimąsi tuo, kas mums yra bendra ir brangu. Ir štai čia žmogus kaip tik ir atspindi Dievą. Dievas juk aprėžia savo absoliutinę galią tam, kad kurtų žmogų kaip savąjį Tu. <...> Dievas santykiauja su žmogumi kaip Tu su Tu, kuriuos jungia meilė. <...> Teikti žmogui laisvę reiškia mylėti žmogų kaip savąjį Tu. Subendrindamas savo būvio ertmę su kitu asmeniu, žmogus žvelgia į jį ne kaip į objektą, kurį valdytų savo galia, bet kaip į sau lygų subjektą, kurį priima į savo paties ertmę, kad šis vykdytų joje savą laisvę. Kaip Dievas sava kenoze subendrina savo būvį su žmogumi net ligi jo sudievinimo (theosis), taip ir žmogus sava kenoze arba savos laisvės aprėžimu įveda kitą į savojo būvio ertmę. Tuo būdu kuriasi Tu-Tu santykis, kuriame esti subendrinama laisvė kaip aukščiausias asmens gėris. Laisvės vykdymas ryšium su kitu tegali reikštis tik kaip meilės santykis“12.

12 Maceina A. Dievas ir laisvė // Raštai, t. 7, p. 256, 278, 279; 294—295.

Antanas Paškus: „Ne be reikalo Nikolajus Berdiajevas įspėja žmogaus laisvintojus: „Siek laisvės, bet niekada neužmiršk tiesos, meilės ir teisybės (išskirta mano. - TAI), kitaip -laisvė pasidarys tuščia, klaidinga ir beprasmiška. Siek gyvenimo pilnatvės. Siek tiesos, meilės ir teisybės, bet nepamiršk laisvės“. Dabarties vakarietiško laisvinimosi tragika ir glūdi tame, kad pamirštama tiesa, meilė ir teisybė. Todėl įgytoji laisvė daugeliui pasidarė tuščia, beprasmė ir žalinga. Stiprieji (finansiškai, politiškai ir t. t.) laisve piktnaudžiauja savanaudiškiems tikslams. O masės, gyvendamos politiškai laisvoj bendruomenėj, nejučiomis pasidarė viešosios opinijos vergais. Tik mažuma nuolatiniu pasipriešinimu pasiekė ir palaiko vidinę dvasios laisvę. Jie supranta, kad įtampa (kartais -aštrus sankirtis) visad egzistuos tarp individo ir visuomenės, tarp individo ir šeimos, tarp individo ir valstybės, tarp vieno individo ir kito; kad ir tobulos visuomenės (kapitalistinės ar socialistinės) gali privesti prie visiško asmens pavergimo. Jie jaučia, kad tik dvasinis asmens atgimimas per konfliktą ir net tragediją išlaikys asmenį laisvą. Bet tokių žvaigždžių Vakarų išsilaisvinimo padangėje dar labai negausu“13.

13 Poškus A. Asmens išsilaisvinimas // Lietuvos filosofinė mintis: chrestomatija / sudarė ir parengė Gediminas Mikelaitis. - Vilnius: Aidai, 1996, p. 302-303.

Kaip matome, enciklopedinių laisvės apibrėžimų mūsų filosofai mums nepateikia, ir tai suprantama, nes negalima apibrėžti begalybę. Tačiau jie atskleidžia mums laisvės turinį, o tai, manyčiau, yra svarbiausia. Taigi laisvės turinys yra meilė, žmogiškumas, tiesa, teisybė. Jeigu tai suvoktų mūsų valdžios atstovai ir kartu mes visi, tai reikalai mūsų valstybėje neabejotinai pagerėtų ir mūsų politinė sistema įgytų apibrėžtumą, vadinasi, ji būtų pripildyta turinio, kurio dabar nėra, o be turinio, kaip sakė Maceina, sistema, t. y. demokratija, yra tuščia. Tačiau, matyt, suvokti laisvės turinį nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti, nes kaip tada paaiškinti tokį sunkiai suprantamą dalyką, kad ligi šiol, praėjus daugeliui metų, žmonės niekaip negali laikytis paprastų Dievo įsakymų. O juk atrodo, kad tai nėra sunku: tam tik reikia, kad pabustų žmonių dvasia ir protas. Bet jie snaudžia, nenorėdami pabusti, kad pajustų, įsigilintų bei suprastų... Ypač stebinantis valdžios vyrų snaudulys, kuris yra netgi piktybiškas, varantis į neviltį...

Taigi mums trūksta pačių svarbiausių dalykų: žmogiškumo, kuris reiškiasi per meilę santykiuose su kitais, tiesos ir teisybės, žodžiu, mums trūksta to, kas padaro žmogų žmogumi. Todėl ir „dvasinio atgimimo“, kaip kelio į tikrąją laisvę, svarba mums nėra suprantama. Tad vargu ar apskritai mes turime teisę kalbėti apie laisvę, juolab kurti kažkokias nelabai aiškias programas arba konkursus, kaip, pavyzdžiui, premjero savo laiku remiamas nacionalinis bendruomenių konkursas „Tikime laisve“... Mėginau įsigilinti į šio konkurso, apie kurį plačiai prabilo Lietuvos radijas, turinį... ir nieko nesupratau. Apie laisvę ten iš viso nebuvo jokios kalbos. Tad kokią laisvę turėjo galvoje konkurso organizatoriai, jo rengėjai, taip ir liko mįslė. O ir apskritai ar gali iš viso būti konkursas tokiu pavadinimu, ką jis turėtų reikšti? Gal tai, kad jo dalyviai turi įtikinėti ar įrodinėti vienas kitam, kad jų tikėjimas laisve tiesiog neaprėpiamas? Bet vėlgi - apie laisvę nebuvo net paminėta. O gal tai - patyčia? Tačiau greičiausiai tai yra jau seniai aprobuotas dalykas -vilionės, bet - kam?.. Matyt, tam, kad atitrauktų žmonių dėmesį nuo vis blogėjančios šalies ir jos žmonių materialinės, kultūrinės ir dvasinės padėties. Neįmanoma patikėti, kad toks projektas galėjo atsirasti dėl kažkokių kilnių, nespekuliatyvinių paskatų, norint suprasti tikrosios laisvės prasmę... XVI amžiaus lietuvių mąstytojas Andrius Volanas rašė, kad „ne veltui visi sveiko proto (išskirta mano. - TM) žmonės ir visos gerai susitvarkiusios valstybės visada didžiausią ir atidų dėmesį skyrė laisvei“14. Kalbėdamas apie „sveiko proto žmones“ jis, reikia manyti, visų pirma turėjo galvoje valdžios atstovus, nes tvarkant valstybės reikalus jie išties turi „didžiausią ir atidų dėmesį skirti laisvei“, manau, tam, kad suvoktų tikrosios laisvės svarbą. Kitaip kiti - paprasti žmonės - neišvengiamai pateks į vergiją. Beje, jie ir pateko, „nes visada esti verčiamas daryti tai, kas ne tau, o nedorųjų žmonių užgaidai miela“. „Iš tikrųjų, -kaip sakė garbusis mąstytojas, - garbės troškimas ir godumas, tie sugedusios prigimties vaisiai, sukėlė tarp žmonių karą, o paskui jį, lyg šešėlis paskui savo kūną, sekė vergija. Tiesa, tai vyksta ir be karo - arba varganas skurdas kai kuriuos žmones neišvengiamai veda į tai, kad jie patys vergijon pasiduoda dėl pragyvenimo, arba nepaprastai nusikalstama veikla vertai atlyginama vergija: taip ji atsirado žmonių gyvenime. <...> Tegul kiekvienas prisimena praėjusių amžių istoriją, tepasižiūri į savo laikmečio įvykių raidą, ar jis pastebės žmonių gyvenime kitą dalyką, buvusį tokių sąmyšių priežastimi arba kurio siekiama tokia kraujo ir žudynių kaina, koks yra išdidusis viešpatavimas (išskirta mano. - TM)? Žmonių išdidumas ir pašėlęs geidulys (išskirta mano. - TM) ką nors įsigyti tokie galingi, kad jie kone vieni ir yra vergijos priežastis (išskirta mano. - TM). Tačiau yra ir tokių sugedusių, ir tokių piktos valios žmonių, kad jie tų ydų, ir taip naikinančių visokią laisvę, nesidrovi papuošti pačios laisvės vardu“15.

Negaliu susilaikyti nesušukus - argi tai ne apie mūsų dabartį kalbama?.. Bet paklausykime toliau įžvalgaus kultūrininko: „Daugelis mano, kad jie tik tada naudojasi tikra ir tvirta laisve, kai grėsmingu ir žiauriu veidu gąsdina kokį nors silpnesnį už save žmogelį, kai pamatę lengvai nuskriaudžiamą nesusilaiko neįvykdę skriaudos, ir taip visus žiauriai savo valdžia kankina. Tačiau kadangi nesaikingas visa kuo naudojimasis virsta yda, tie, kurie siekia nevaržomos laisvės, pelnytai gali didžiuotis ne garbinga laisve, o iškreiptu jos pavidalu - savivale. Laisvė niekam neteikia nemalonumo, o savivalė drumsčia žmonių ramybę ir leidžia skriausti bet kokį žmogų pagal savo užgaidas. Iš tikrųjų laisvė taip vengia visokios vergijos, kad niekieno neverčiama palaiko teisingų įstatymų viešpatavimą; tuo tarpu savivalė naikina bet kokią įstatymų valdžią ir vietoj proto visiems veiksmams leidžia vadovauti bjauriam savo širdies geiduliui“16.

Nemanau, kad galima būtų geriau, negu tai padarė Volanas, nupiešti mūsų dabartinio gyvenimo paveikslą. O juk Volanas tai padarė dar XVI amžiuje. Taigi per amžius niekas kol kas nepasikeitė ir nesikeičia (nekalbu apie „techninius“ pasikeitimus)... Ar pasikeis?.. Tikriausiai galėtų pasikeisti, jeigu mes pradėtume branginti laisvę, o pradėti ką nors branginti galima tik tada, kai pradedi suprasti ne tik dalyko esmę (turinį), bet ir prasmę, nes „kas turi prasmę, tas turi ir vertę“... Kaip minėjau, noro suprasti, suvokti, kas yra laisvė, mūsų valdžia neturi: ji tik „nesidrovi papuošti pačios laisvės vardu“ savo ydas. O ir iš kur gali atsirasti tas noras? Juk turinčiųjų valdžią protas miega, kai yra kalbama apie gyvybiškai svarbius tautai dalykus, o pabunda tik tada, kai kalbama apie jiems reikšmingus dalykus. Štai tokia nelinksma bei niūri mūsų tikrovė. Bet vėlgi - kol gyveni, gyvena ir viltis. Šią viltį palaiko, deja, ne dabarties veikėjai, o tie žmonės - juos pavadinčiau auksiniu Lietuvos kultūros žiedu, -kurie, brangindami laisvę, XX amžiuje mėgino suteikti savo valstybei turinį, 1936 metais paskelbę savo garsiąją deklaraciją „Į organiškosios valstybės kūrybą“. Šioje deklaracijoje laisvė buvo įvardyta, kaip „vienas iš aukščiausių principų“ siekiant pertvarkyti valstybės gyvenimą. Gerai žinodami, jog valstybės kūrimas yra sunkus bei ilgalaikis procesas, deklaracijos kūrėjai teigė, kad „valstybės kūrimas niekados neturi baigtis“, kad „kiekvienas sustingimas <...> neša valstybei mirtį, nes užmuša kūrybinę tautos energiją“17. Šis įsitikinimas paskatino pagrindinius šios deklaracijos kūrėjus tęsti savo darbą ir toliau, bet, deja, ne tėvynėje, o priverstinėje emigracijoje už savo tėvynės ribų, nes jų kilnų bei nesavanaudišką darbą sustabdė okupacijos ir karas. Prie jų veiklos užsienyje, kuriant busimosios nepriklausomos Lietuvos valstybės pagrindus, prisijungė kiti Lietuvos patriotai: Juozas Girnius, Vytautas Vaitiekūnas... Jų darbo vaisiumi tapo studija „Į pilnutinę demokratiją“, kurioje idėjos, skelbtos minėtoje deklaracijoje, buvo papildytos, pakoreguotos bei išplėtotos.

14 Volanas A. Laisvę visi protingi žmonės visada labai brangino // Lietuvos filosofinė mintis, p. 290.
15 Ten pat, 291.
16 Ten pat.
17 Į organiškosios valstybės kūrybą // Naujoji Romuva, 1936, Nr. 8, p. 170.

 

Antra dalis

VALSTYBĖ IR LAISVĖ

LAISVĖ KAIP VALSTYBĖS PAGRINDAS

Stebėdamas mūsų dabartinės, vadinamos demokratine, valstybės raidą, pradedi stipriai abejoti, kad laisvė iš tikro yra jos pagrindas. Abejonė pagrįsta, kaip minėjau, laisvės sampratos (sąvokos) nesupratimu. Taigi, atrodo, verta grįžti prie minėtos Deklaracijos, parengtos „sveiko proto“ žmonių, žinojusių laisvės turinį ir pasiryžusių įgyvendinti laisvės principą savo valstybėje, kurią jie sumanė reformuoti. Tarp šešiolikos pasirašiusiųjų Deklaraciją intelektualų ypač paminėtini Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, Pranas Dielininkaitis, Jonas Grinius, Zenonas Ivinskis, Antanas Maceina, Ignas Skrupskelis...

Kiek anksčiau kalbėjome apie tai, kas yra laisvės turinys. Priminsiu: tai yra meilė, žmogiškumas, teisybė bei teisė. Taigi logiška, kad visi šie dalykai turėtų būti, pirma - apibrėžti valstybės kūrimo programoje, antra, jie turi būti vykdomi. Deklaracija „Į organiškosios valstybės kūrybą“ kaip tik ir yra naujos lietuviškos valstybės kūrimo programa. Tikriausiai daugelis mūsų žino, kad tuomet, kai buvo kuriama ši programa, Lietuva buvo nepriklausoma valstybė, kurioje, kaip teigia istorikai, buvo įsitvirtinęs autoritarinis prezidento Antano Smetonos režimas, netenkinęs pažangiosios visuomenės dalies. O netenkino, manyčiau, todėl, kad šalyje nuolat buvo pažeidinėjamas asmens laisvės principas. Deklaracijos autoriai (daugiausia prie programos kūrimo prisidėjo Ignas Skrupskelis, Antanas Maceina ir Pranas Dielininkaitis) valstybės gyvenimo pertvarkymo būtinumą grindė įsikerojusiomis pasaulyje ir savoje šalyje negerovėmis. Jų nerimą kėlė tai, kad „dvasinis nihilizmas ar aštrėjanti ekonominė krizė vis didesnės įtakos daro mūsų gyvenimui ir gresia pakirsti jaunas mūsų nepriklausomybės šaknis“.

Beje, dabartiniu metu mūsų šalyje šie reiškiniai — „dvasinis nihilizmas“, „aštrėjanti ekonominė krizė“, nors ir pakerta „jaunas mūsų nepriklausomybės šaknis“, tačiau kažkodėl niekam nekelia nerimo, o jeigu ir kelia, tai šis nerimas, matyt, toks stiprus, jog tiesiog paralyžiuoja žmonių kūrybines galias ir bet kokį norą imtis iš naujo kuriamojo savosios valstybės darbo... Atrodo, kad gilus nusivylimas dabartine valdžia užvaldė žmonių protus ir širdis...

Taigi būtent laisvę Deklaracijos autoriai iškėlė kaip vieną iš aukščiausių būsimosios valstybės pagrindų, taip pat - meilę ir teisingumą, vadinasi, teisybę ir teisę, o tai ir sudaro, vėl priminsiu, laisvės turinį.

„Laisvė turi realų pagrindą pačioje žmogaus prigimtyje. Asmenybės pasaulis yra dvasios pasaulis, o dvasios pasaulis yra laisvės pasaulis. Laisvė yra susijusi su dvasiniu pradu, todėl negali būti nei išsižadama, nei atimama. <...> Valstybė gali egzistuoti tik tada, kai josios nariai laisvai sutaria ir dalinasi vienu ir tuo pačiu likimu“18.

18 Į organiškosios valstybės kūrybą // Naujoji Romuva, 1936, Nr. 8, p. 171-172.

Nemanau, kad būtent šiuo pagrindu buvo vykdomas šiuometinis vadinamasis nacionalinis susitarimas, nes akivaizdu, jog turintieji valdžią ne tik kad nesidalija, bet ir nenori dalytis „vienu ir tuo pačiu likimu“ su tauta, ir jų „dietiški“ pietūs ar pusryčiai, manyčiau, ryškiai skiriasi nuo dietiškų paprastų žmonių valgių... Tad jeigu jie nesidalija, tai pagrįstai kyla klausimas, ar dar egzistuoja lietuvių valstybė?.. Paviršutiniškai žiūrint, atrodo, kad vis dėlto egzistuoja, tačiau kokia ji yra ir kaip ją galima pavadinti?.. Apie tai pakalbėsime šiek tiek vėliau. O dabar grįžkime prie laisvės turinio.

„Laisvė iš esmės yra susijusi su teisingumu. Teisingumas remiasi laisvės principu ir iš asmens laisvės kyla. Jei vienas asmuo turi teisę būti laisvas, tai kitas turi pareigą atiduoti jam visa, kas reikalinga šitai laisvei laiduoti. Reikalavimas pagerbti teises pačiam sau tuo pačiu yra reikalavimas jas pagerbti ir kitam. Neigdami pagrindines kitų žmonių teises, mes neigiame idealinį žmogaus vertingumų ir tuo pačiu neigiame patys save. Teisingumas yra kilęs iš santykio tarp visuomenėje gyvenančių narių. Bet jis turi realų, objektyvų pagrindą ir kiekviename asmenyje. Teisingumas giliausia savo esme yra ne tai, kas formaliu būdu patenkina reikalavimą atiduoti kitam, kas pridera, bet tai, kad šituo atidavimu mes pripažįstame nelygstamąjį žmogaus asmens vertingumą ir iš šito vertingumo kylančius reikalavimus mums patiems. Teisingumas visų pirma yra ne tik išviršinis darbas, bet išvidinis nusiteikimas. Išviršiniai darbai ir išviršinis kito teisių respektavimas yra tik realus šito išvidinio nusiteikimo apsireiškimas.

Todėl ir organiškoji valstybė į savo santvarkos pagrindus deda teisingumą, kaip visuomeninio gyvenimo tvarkomąjį principą.Teisingumo paneigimas valstybėje paruošia revoliucinius sąjūdžius ir tuo pačiu pakerta valstybinio gyvenimo šaknis. Valstybės vadovybė tiktai tada gali laiduoti savo piliečiams laisvę ir tik tada ji pati gali būti autoritetinga, kai visuose savo darbuose ji vadovaujasi teisingumu. <...> Be teisingumo valstybė, kaip jau šv. Augustinas yra aštriai pasakęs, tampa „plėšikų gauja““18.

18 Ten pat, p. 172.

Labai išraiškingi ir tikslūs žodžiai - „plėšikų gauja“. Iš tikrųjų žvelgiant į tai, kaip vykdomas teisingumas mūsų valstybėje, kyla daugybė klausimų. Iš jų išskirčiau vieną, bet daugiareikšmį klausimą: kodėl dauguma (o gal ir nė vienas), bent mano žiniomis, nusikaltusių aukštų pareigūnų nesėdi už grotų? Apie jų nusikalstamą veiklą plačiai kalbama žiniasklaidoje, piktinamasi. Tačiau pakalbama, pakalbama ir... nutylama, o praeina kiek laiko, žiūrėk, jis - tas nusikaltėlis - vėl sėdi kažkur prie valdžios ir kažkam vadovauja: kažkas iš galingųjų parūpino jam (juk savų neišduoda) šiltą vietelę... Nusikaltusių pareigūnų skandalai veja vienas kitą... Vienas ima kyšius, kitas išgrobstė Europos Sąjungos lėšas, skirtas Lietuvos gyvenimo gerinimo programoms, kiti „plauna“ nedorai uždirbtus pinigus, o dar kiti vagia lyg ir drovėdamiesi... Taigi visokio rango „plėšikų“ visose valdymo sferose apstu. Ir darosi gėda - tarsi pats kažkuo nusikaltai...

„Organiškoji valstybė savo santvarką grindžia <...> visų pirma meile. <...> Meilė mumyse gimdo pageidavimą aukštesnio gėrio visiems, nei vieno neišskiriant. Organiškoji valstybė meilę deda į visuomeninio gyvenimo principų eilę, dar daugiau, į jų pagrindą, nes vienas tik teisingumas, nors jis būtų ir stropiausiai vykdomas, niekados nesugeba pašalinti visuomeninių kovų. Vienas tik teisingumas nesujungia žmonių dvasių ir širdžių, o be to yra negalima nei tikra laisvė, nei tikras teisingumas, nei solidarumas, nei pagaliau bendradarbiavimas. Teisingumą meilė atbaigia. Meilė įsako gerbti teisingumą, o šis vykdyti meilę. Meilė yra didžiausios socialinės pažangos ir politinės vienybės veiksnys19.

19 Ten pat.

Tikriausiai nė vienoje kitoje ligi šiol (ir vėliau) sudarytoje valstybės kūrimo programoje nebuvo akcentuota meilė kaip „didžiausios socialinės ir politinės vienybės veiksnys“, kaip visuomeninio gyvenimo pagrindas, kuriuo remdamasi mūsų vadovybė žmonių gyvenimo problemas spręstų humaniškai. Dabartiniu metu mūsų valstybės problemos sprendžiamos brutaliai, paprastų žmonių sąskaita, vadinasi, visiškai nepaisant jų interesų, troškimų, pageidavimų, galop - išgyvenimo klausimo. Taigi meilės, kuri gimdo ne tik norą, bet ir aktyvų veiksmą padaryti žmonės laimingesnius, šiandien nėra. Atrodo, kad žmonės praranda arba visai prarado supratimą, kas apskritai yra ta meilė. Savanaudiškumas išskleidė sparnus virš mūsų gyvenimo padangės... Tačiau ar galėjo būti kitaip, jeigu dabartinė mūsų valstybė kūrėsi trokšdama valdžios bei pinigų, tarsi užburta pigaus turtingų („pinigo“ prasme) Vakarų blizgesio?

Jaunųjų reformatorių programoje buvo iškeltas dar vienas svarbus principas, tiksliau, pagrindas - tai autoritetas, be kurio „nėra įmanomas joks visuomeninis, tautinis ar politinis veikimas“. Iš kur atsiranda šis autoritetas?

„Autoritetas gali atsirasti arba iš funkcijų, kurias asmuo vykdo, arba dėl kompetencijos, kurios jis yra įgijęs, arba pagaliau dėl kilnios asmenybės. Bet kiekvienu atveju asmuo čia yra aukštesniojo prado atstovas. Kai žmogus vykdo tam tikras funkcijas, jis kalba vardu to, kam šitos funkcijos tarnauja. Kai žmogus kurioje nors srityje yra kompetentingas, jis kalba vardu šitos srities dėsnių, kurie tą sritį valdo ir kuriuos jis gerai pažįsta. Kai žmogus yra tauri asmenybė, jis kalba vardu aukštesnės idėjos, kurią jis yra savyje realizavęs. Ir kiekvienas, kuris nusilenkia autoritetui, giliausia prasme nusilenkia ne tam ar kitam asmeniui, bet per autoritetingą asmenį kalbančiam aukštesniajam pradui. Žmogus, paklusdamas kitam, nepažemina savęs tik tada, kai jis šitame kitame jaučia aukštesnįjį pradą dėl funkcijų, kompetencijos arba asmenybės. Šitas aukštesnysis pradas gali būti valstybės ar tautos idėja, bendros gerovės ar tvarkos reikalas, visuotinis tautų bendradarbiavimas, žmogiškumo idealas arba pats Absoliutas“20.

20 Ten pat, p. 171.

Taigi Deklaracijos kūrėjai aiškiai pabrėžė, kad autoriteto pagrindo reikia ieškoti antasmeninėje srityje, nes jeigu autoriteto pagrindas glūdi asmeninėje srityje, bus pažeistos ir žmonių teisės, ir jų laisvė, nekalbant apie paties žmogaus vertingumą, tuomet įsigalės vado, kuris „veikia ir įsakinėja savo vardu“, asmens valia. „Todėl ir visuomeniniame gyvenime šitoks autoritetas dažniausiai yra tik priverčiamoji galia, paremta fizine ar moraline prievarta“ (išskirta mano. - TM). Žvelgiant į dabartinį mūsų gyvenimą, galima konstatuoti, kad pas mus įsigalėjo autoritetas, kuris atsirado tik iš grynų funkcijų, bet be „aukštesniojo prado“. Jokiais aukštesniaisiais pradais - kilniomis idėjomis arba žmonių gerovės, arba tiesiog žmoniškumo idealu, nekalbant jau apie Absoliutą, - kaip nesunkiai galima pastebėti, mūsų valdžia nesivadovauja. Pas mus įsigalėjo tik vienas pradas, jeigu tai galima pavadinti pradu, - pinigas. „Pinigas“ (šv. Augustino visokeriopo turto pavadinimas) atneša valdžią, o valdžia atneša „pinigą“ (tai glaudžiai tarpusavy susiję dalykai), todėl ir nesiliauja kova dėl valdžios, pasireiškianti šmeižtu, apkalbomis, skandalais, melu ir t.t. Tad ir vėl kyla tas pats klausimas - kaip galima būtų pavadinti valstybę, kurioje mes gyvename?.. Ir vėl kiek atidėsime atsakymą į šį klausimą, grįždami prie tos, deja, dėl tam tikrų minėtų aplinkybių nesukurtos valstybės, kuri turėjo tikslią koncepciją bei tikslų apibrėžimą, kuris, beje, atsispindėjo ir jos pavadinime - organiškoji valstybė. Priminsiu, kad organiškosios valstybės teorijos ištakos siekia Platono laikus, tai nėra lietuvių atradimas, tačiau tai nieko iš esmės nekeičia. Juk visiems žinoma, kad naujas dalykas tai yra gerokai primirštas senas. Tačiau kas gi apskritai yra valstybė?

Savosios valstybės kūrėjai teigė:

„Valstybė yra jėga, kuri jungia ir organizuoja tautą. Tuo tarpu tauta yra organiška. Tauta nėra įsteigta, bet atsiradusi ir išsivysčiusi. Tauta yra daugiau negu aritmetinė suma žmonių, iš kurių ji susideda. Tauta yra bendruomenė.

Bet šitoji tautinė bendruomenė, kuri pradžioje esti tik išvidinis dalykas, pačia savo prigimtimi stengiasi apsireikšti ir iš viršaus. Tautos nariai linksta taip santykiauti vieni su kitais, kad šitie jų santykiai įgytų ir išviršinę draugijinio gyvenimo lytį. Tauta nori susiorganizuoti.

Šitoji tautos organizacija ir yra ne kas kita, kaip tautinė valstybė. Sava valstybė nėra tautai primesta iš viršaus, bet kilusi iš josios vidaus. Tautos nariai čia nėra įjungiami į kurią nors kitą organizaciją, bet jie patys šitą organizaciją kuria. Tauta pati esti jau ir prieš savos valstybės egzistenciją. Per valstybę tauta įgyja organizacijos lytį ir autoritetinę galią. Tautos autoriteto realumui reikia regimo valios apreiškimo. Tauta savoje valstybėje kaip tik ir apreiškia savo valią. Valstybė yra išraiška tautos teisės gyventi. Ji yra natūrali tautybės saugotoja: ji gina tautos teritoriją, globoja josios gyventojus, remia visą tautinę kultūrą. Valstybė organizuoja ir remia tautos ugdymą ir palaiko jos teigiamus charakterio savumus. Tarp valstybės ir tautos turi būti natūralus atitikimas ir glaudus bendradarbiavimas“21.

21 Ten pat, p. 170.

Valstybės tikslas yra bendrasis gėris. Jis yra norma visiems: tiems, kurie valdo, ir tiems, kurie yra valdomi. Visi tad valstybės daromi žygiai yra privalomi, jeigu jie daromi bendrojo gėrio dėlei. <...>

Organiškoje valstybėje pilietis nėra aukojamas valstybei, nė valstybė nėra aukojama piliečiui. Ir valstybė, ir pilietis, kaip individas, čia dirba žmogaus asmenybet22.

22 Ten pat, p. 170-171.

Čia, matyt, reikia paaiškinti, kad asmenybė, pasak Deklaracijos autorių, yra dvasinio prado turėtoja, todėl žmogus-asmenybė sudvasina bendruomenę, padarydamas ją kūrybingą ir kartu tobulesnę. Tad valstybė, siekdama žmogaus gerovės, turi būti palenkta žmogaus asmenybei kaip aukštesniajam pradui, koordinuojančiam bei harmonizuojančiam valstybės gyvenimą. Na, ką galima dar pridurti? Su kuo palyginti?... Jeigu mėgintume lyginti su mūsų dabartiniu gyvenimu, tai, be abejonės, būtų ne pastarojo naudai, nes akivaizdu, kad mūsų kol kas neįvardytoje valstybėje žmogus yra aukojamas valstybei. Apie tai išraiškingai byloja mūsų „išradinga“ mokesčių sistema ir visi tie „žygiai“, kurių buvo griebtasi gelbstint mūsų valstybę nuo sugriuvimo, - tai pensijų, atlyginimų, socialinių išmokų žiaurus mažinimas... Tik vargu ar tai padės išgyventi mūsų kol kas neįvardytai valstybei.

Beje, Deklaracijoje nedažnai vartojamas žodis demokratija, tiksliau, jis nėra taip stipriai pabrėžtas ir taip dažnai aptinkamas, kaip kitoje, sukurtoje jau užsienyje, valstybės kūrimo programoje „Į pilnutinę demokratiją“. Kodėl? Manyčiau, tai gana lengvai galima paaiškinti... Tais metais, kai buvo kuriama Deklaraciją, vien žodis „demokratija“, matyt, autoriams atrodė tuštokas (beje, kaip ir vėliau, juk ne veltui jie savo demokratiją pavadino pilnutine), stokojantis turinio, tačiau asocijuojantis su žodžiu „laisvė“, kurio turinį jie puikiai žinojo, suprasdami jo nelygstamąją vertę. Todėl savos demokratijos, t. y. organiškosios valstybės pagrindiniu principu Deklaracijos autoriai iškėlė kaip tik laisvę, ir ne tik kaip principą, bet kaip savos busimosios valstybės svarbiausią pagrindą.

Manyčiau, būtų neteisinga pamiršti baigiamąjį Deklaracijos žodį, nes jis ne tik prasmingas, bet ir, atrodo, ganėtinai aktualus.

„Išeidami viešu kolektyviniu žodžiu norime bendradarbiauti su platesne visuomene, su įvairiomis grupėmis bei asmenimis, ir lojalių diskusijų, bendrų išsiaiškinimų ir sutelktinių pastangų keliu prisidėti prie naujos tobulesnės mūsų valstybės santvarkos realizavimo. Kam valstybės reikalai yra brangesni už atskirų grupių ir asmenų reikalus, kas smerkia perversmus ir jų nenori, tas nuo reformų, kurių reikalauja objektyviniai valstybės interesai, neturi teisės atsisakyti.

Pateikiame bendrus principus ir pačias pagrindines gaires tolimesnei mūsų valstybinio gyvenimo plėtotei. Programos paruošimas - glaudžiai susijus su mūsų gyvenimo tikrove ir šios srities patyrimais užsienyje - tai ateities sutelktinio darbo uždavinys.

Gerai suprantame, kad laimingesnei Lietuvos ateičiai sukurti neužtenka reformuoti vien valstybės santvarką ir suorganizuoti naujų institucijų, bet kad turi reformuotis ir patys žmonės. Turėtų būti reformuota ne visai laimingi ligšioliniai mūsų politiniai papročiai, aukštai iškelta politinė dorovė, pareigos bei atsakomybės jausmai, asmeniškas ir profesinis sąžiningumas, supratimas ir vertinimas bendrų pastoviųjų valstybės reikalų ir bendros viešosios gerovės.

Gyvenamasai momentas nepaprastai rimtas. Mūsų valstybės vidaus bei užsienio politikos sunkenybės ir tarptautines būklės netikrumas yra pasiekę tokį laipsnį, kad ramintis kuriomis nors fikcijomis yra per daug rizikinga. Valstybės gyvenimas reikalauja gilių, realių reformų, stiprinančių, o ne silpninančių gyvąsias tautos jėgas, skatinančių, o ne alsinančių visuomenės veiklumą“23.

Be abejo, visa tai yra aktualu ir dabar, nors šios mintys buvo išsakytos daugiau negu prieš 70 metų (kaip minėjau, Deklaracija pasirodė spaudoje 1936 metais vasario 23 d.). Maceina viename iš interviu sakė: „Esama daug pagrindo manyti, kad šis naujasis politinis idealas iš tikro būtų virtęs tikrove, jei nelemti įvykiai nebūtų nutraukę valstybinio mūsų veikimo“24. Galimas dalykas, kad jis buvo teisus, nes tada buvo žmonių, kurie tikrai buvo pasiryžę šį idealą įgyvendinti, o mūsų laikais nėra nė valstybinio idealo (išskyrus neaiškaus turinio demokratiją), o svarbiausia - nėra žmonių, kurie būtų pasiryžę nesavanaudiškai dirbti savo valstybės ir jos žmonių gerovei. Savo gerovei (gėda pasakyti) - vieni perka už parlamentinei veiklai vykdyti skirtas lėšas brangius servizus, nes jų „didenybės“ negali gerti kavos iš paprastų puodukų, kiti išsiperka prabangius automobilius už mokesčių mokėtojų (t. y. už mūsų visų) pinigus, kiti klastoja dokumentus, kaip jau minėjau, pradangina ar išeikvoja Europos Sąjungos lėšas, skirtas mūsų ekonomikai stiprinti... O dabartiniu metu paplitęs dar vienas būdas savo materialinei padėčiai gerinti - priedai prie algos atseit už gerą darbą... Įdomiausia, kad, kai jie pradeda veikti sau, t. y. siekdami sau naudos, jų protas staiga pabunda ir darosi net pernelyg miklus bei veiklus. Kitų gi žmonių - savo pavaldinių - atžvilgiu, „juos įveikia miegas“.

23 Ten pat, p. 174-175.

24 Maceina A. 40 metų sukakties temomis: [atsakymai į žurnalo „Į laisvę“ klausimus] // Į laisvę, 1958, Nr. 15 (52), p. 6.

    Tad gal iš tikro, kaip sakė žymus ispanų dailininkas Francisco Goya — „nereikia jų žadinti“. Juk „miegas yra vienintelė nelaimingųjų paguoda“?..20 Mes jų ir nežadiname... Nemanau, kad iš gailesčio, tiesiog tokių žadintojų, kokie gyveno XX amžiuje ir pradėjo savo darbą apie 1933 metus, dabar Lietuvoje nėra. Retorinis klausimas - ar atsiras? Vargu, o jeigu kada nors ir atsiras, tai ar bus jų veikla Tėvynei ir jos žmonių labui tokia pat, kaip minėtų kultūrininkų — pozityvi, nesavanaudiška, pasiaukojanti bei tauri ir ilgalaikė, t. y. besitęsianti visą jų gyvenimą.

20 Francisco Goyos oforto „Jas įveikė miegas“ komentaras. Iš dailininko „Parodos katalogo“. - Vilnius, 2010, p. 22.

Pirmoje minėtos Deklaracijos dalyje buvo pabrėžta: „Valstybės kūrimas niekados neturi baigtis“. Remdamiesi šiuo principu jos autoriai, kaip sakyta, tęsė savo veiklą ir už tėvynės ribų, plėtodami bei koreguodami mintis, išsakytas Deklaracijoje. Anksčiau minėjau, kad žodis „demokratija“ Deklaracijoje nebuvo pernelyg dažnai vartojamas, juolab pabrėžiamas. Matyt, dar ir todėl, kad jiems tuomet labiau rūpėjo kitkas - savos, t. y. tautinės, valstybės sukūrimas. Tačiau kai likimo nublokšti jie atsidūrė užsienyje, vadinamajame laisvame pasaulyje, kur tęsė Lietuvoje pradėtą darbą, žodis demokratija jų 1954-1955 metais paskelbtoje programoje „Į pilnutinę demokratiją“ jau pasidarė vos ne pagrindinis. Manau tai suprantama, juk jie turėjo paisyti tų valstybių, kuriose apsigyveno, įstatymų ir gerbti šių valstybių santvarką. Tačiau kodėl vis dėlto į savo naują lietuviškos valstybės sukūrimo programą jie įdėjo žodį „pilnutinė“? Ar tik tai nereiškia, kad laisvasis pasaulis, kuriame jie atsidūrė, nepateisino jų vilčių ir kiek apvylė? Manyčiau, kad būtent taip, nors, žinoma, ne visus, o pačius pažangiausius ir protingiausius, kurių protas visada buvo veiklus, o širdis gyva. Vienas iš jų, be jokios abejonės, buvo Antanas Maceina.

 

LAISVĖS PRINCIPO ĮGYVENDINIMO PROBLEMA

Viename interviu, paskelbtame 1968 metais žurnale „Į laisvę“, Maceina, atsakydamas į žurnalo redaktoriaus (L. Valiuko) klausimus, gana išsamiai paaiškino, kodėl Vakarų sistema, vadinama demokratija, negali pilnai patenkinti žmonių troškimų bei poreikių:

„Demokratija yra bendruomeninis valdymas, kaip kolektyvinė nuosavybė (komunistinėje sistemoje. - TM) yra bendruomeninis turėjimas. Tačiau kaip bendruomeniškai turėti reiškia dirbti bendram labui, nepaisant savęs ir pakeliant ne sykį sunkių aukų, taip bendruomeniškai valdyti reiškia veikti bendrai laisvei (išskirta mano. - TM) stipriai aprėžiant savą laisvę. Dvi neaprėžtos laisvės negali sutilpti toje pačioje erdvėje: kas nori savai laisvei turėti visą erdvę (tokių tarp valdančiųjų ir ne tik tarp jų pas mus tikrai netrūksta. - TM), pavergia sau savo artimą, pražudydamas galop ir patį save. Dvi laisvės gali sugyventi toje pačioje erdvėje tik tada, kai jos viena kitą savarankiškai apsirėžia viena kitos labui. Betgi savos laisvės aprėžimas laisvu apsisprendimu reikalauja nepaprastai aukšto dvasinio bei dorinio subrendimo21 (išskirta mano. - TM).

21 Maceina A. Lietuvių lankymaisi į pavergtą kraštą ir jų nauda tautai: [žurnalo „Į laisvę“ redaktoriaus pašnekesys su dr. Antanu Maceina] // Į laisvę, 1968, Nr. 43, p. 18.

Maceina demokratiją laiko „tobuliausia valdymosi forma“ todėl, kad ji, jo manymu, „rymo ant žmogiškosios prigimties idealo (išskirta mano. - TM), reikalaujančio turimą laisvę aukoti kito laisvei. Tačiau kadangi žmogiškosios prigimties tikrovė (išskirta mano. - TM) yra <...> savimyla (išskirta mano. - TM), tai jis neaukoja nei savos gerovės (ekonominėje sistemoje), nei savos laisvės (politinėje sistemoje) tiek, kad šios sistemos (Maceina turi omenyje ir komunistinę, ir demokratinę sistemas. -TM), atremtos į idealą, galėtų skleistis bei klestėti...“27

27 Ten pat.

Čia tikriausiai reikėtų plačiau paaiškinti, kas yra žmogus, kurį Maceina vadina savimyla, nes tokių savimylų pas mus apstu. Taigi savimyla yra žmogus, kuris myli tik save. Tačiau, kas vyksta tada, kai žmogus myli tik save?

Lyrinis nukrypimas

„Savimeilė atsuka žmogaus žvilgį nuo būties į save patį. Viskas čia susitelkia aplinkui patį savimylą. Todėl nenuostabu, kad savimeilės nešamas padaras visai nejučiomis pasikelia į pačias būties viršūnes ir mėgina statyti savo sostą viršum žvaigždžių. <...> Žvilgio nukreipimas nuo būties į save patį keičia visą žmogaus gyvenimą. Savimeilinis veiksmas yra griežtas posūkis būties kelyje. Tai posūkis, kuris išskelia kūrinio širdyje norą laikyti save aukštesniu už Dievą. Bet drauge tai posūkis, kuris nutremia kūrinį į grynųjų padarų eiles.

<...>

Meilė ir savimeilė išskiria viena kitą. Tai dvi jėgos, kurios eina priešingomis kryptimis. Meilė visada yra išsiveržimas iš savęs. Kas myli, tas stato save šalia savęs, perkelia save į kitą, guldo savo gyvybę už kitą. Meilė iš esmės yra jėga būties linkui.

    Tai žvilgis tolyn nuo savęs. Tai šūksnis, ieškąs atoliepio. <...> Mūsų būtis visados žvelgia priekin. Ji yra apspręsta ne pasilikti savyje, bet save peržengti, įeiti į kitą ir būti kitame <...> Mūsų būtis įvyksta tik tada, kai būname drauge... <.. .> Čia mes suprasime, kodėl savęs išsižadėjimas buvo pirmas reikalavimas, kurį Kristus paskelbė pasauliui. Visas Kalno pamokslas yra pagrįstas išsižadėjimo mintimi. Nukreipti savo žvilgį į kitą - į Dievą ir į artimą, pamiršti save, neparodyti savęs, tiesiog paslėpti save, nesirūpinti savo reikalais atsidedant kitų tarnybai yra pagrindinė Kristaus pamokymų nuotaika.

<...>

Įsivaizduokime tačiau atvejį, kada laisvas kūrinys savo paties valia save uždaro, nusigrįžta nuo kito ir savo žvilgį kreipia tik į save. Aną jėgą, kuri jį vedė būties linkui, jis pasuka savęs linkui. Meilę paverčia savimeile. Kas tuomet įvyksta? Ne kas kita, kaip visuotinis paneigimas. Toks kūrinys visų pirma paneigia tai, kas yra šalia jo. <...> Ir juo žmogus labiau save myli, juo aštriau jis nekenčia kitų. <...> Savimeilinis solipsizmas mėgina neapykantos ugnimi sudeginti visus tiltus su Dievu, su pasauliu ir su žmogumi. Tačiau šitoks griežtas bet kokių ryšių nutraukimas yra galimas pasiekti tik tada, kai būtis esti suardoma. Kai išnyksta ir daiktai, ir žmonės, tuomet savimyla iš tikro pasilieka vienas, tuomet niekas jam netrukdo susitelkti tik savyje ir rūpintis tik savimi. Griovyba tad darosi nuosekli neapykantos apraiška gyvenime. Kiek meilė stato, tiek neapykanta, savimeilės pažadinta, griauja. Ji griauja visa: ir daiktus, ir žmonės, ir jų santykius; ji kėsinasi net prieš patį Dievą bei jo tvarką. <.. .> Visų amžių antikristinė galybė eina šiuo keliu <...> Savimeilė yra bet kokio antikristinio veikimo šaltinis. Ji yra antropologinė antikristo žymė, kurią žvėries šalininkai nešioja „ant dešinės rankos arba ant kaktos“ (Apr 13, 16), vadinasi, savo darbuose ir savo mintyse. Gali jų protas tikėti Dievą ir žmogų, gali jie prieš Dievą drebėti, o žmogui padėti, tačiau savimeilė juos atgręžia nuo Dievo, sutelkia savyje <...> Savimeilė yra antikristo ženklas, kelias ir priemonė veikti istorijoje. <...> Kur tik vyksta būties naikinimas, kur brolis nekenčia brolio, kur vaikai išduoda savo tėvus, kur žmogus žmogui yra priešas, ten glūdi antikristas (būtent jj „velnias ir pasirinko savo talkininku“. - TAI), ten jis kuria savo karalystę. <...>“22

22 Maceina A. Niekšybės paslaptis: antikristas istorijoje: pagal V. Solovjovo pasakojimą // Raštai. - Vilnius: Mintis, 1990, t. 3, p. 244-253.

    Nelabai patrauklų, tačiau tikslų savimylos paveikslą nupiešė Maceina savo studijoje „Niekšybės paslaptis“, ir tai verčia susimąstyti, svarstant valstybės kūrimo problemas. Kalbėdamas apie tai, kad „žmogaus prigimtis yra savimyla', Maceina daro visai nepaguodžiančią išvadą, jog sistema, kuri yra „pastatyta“ „ant žmogiškosios prigimties idealo“, bet nepaiso tikrovės, t. y. žmogaus prigimties, kuri yra, pasak jo, „savimyla“, pasmerkta žlugti. Komunistinės sistemos žlugimą Maceina aiškina tuo, kad ji buvo „pagrįsta nepaprastai reikliu idealizmu“, todėl, jo manymu, komunizmas ir virto pragaru, nes negalima kurti ekonominės sistemos taip, „tarsi žmogus iš prigimties degte degtų artimo meile“. Demokratija, pasak jo, yra pranašesnė, nors ir ji rymo ant žmogiškos prigimties idealo, tačiau šioje sistemoje klesti ekonominis gyvenimas. O klesti jis kaip tik todėl, kad „jo sistemon yra įimta žmogiškoji savimyla - apvaldyta, apvaržyta, pridengta, tačiau patenkinama“ ir būtent tai „laiduoja gerbūvį ekonomikos atžvilgiu“. Štai ir visi šios sistemos pranašumai. Tačiau „abiejų sistemų tragiką“ lemia tai, kad jos paremtos idealu. Viena - komunistinė - kaip žinia, jau žlugo, kita - demokratinė, - paisydama žmogaus prigimties ekonominėje srityje, dar laikosi, nuolat krečiama visokiausių krizių bei katastrofų. O visų tų neigiamų dalykų pagrindas glūdi... laisvėje, kurios niekas nenori aprėžti kito dėlei, laisvę suprasdamas ne kaip savivaldą arba „savitvardą“, o kaip savivalę, nes „savimyla nuslėgė savitvardą“ "’.

„Šis pagrindas bus dar aiškesnis, jei prisiminsime, kad laisvė yra esmėje neiginys-, ji neverčia. Būdama laisvės vykdymo būdas, demokratija irgi virsta grynu neiginiu. Ji teikia laisvės, bet neteikia jokio turinio (išskirta mano. — TM)\ šį turinį turi susirasti bei pasigaminti kiekvienas pats sau. Tik diktatūros bei totalizmai neša idėjų, principų, šūkių, tikslų ir užneria juos kiekvienam ant sprando. Demokratija dvasiškai yra tuščia: tai tik laisva erdvė, kurioje klesti dvasia; bet šią dvasią kuria kiekvienas pats sau. Ir štai ši teigiama kūryba laisvoje erdvėje yra taip lygiai sunki, kaip ir laisvės apsirėžimas kito laisvės labui. Labai lengva idėjų prisiimti iš viršaus, iš kitų, iš valdančiųjų, bet labai sunku jų pasisemti iš savo paties vidaus, iš savos asmeninės būties, iš savo mąstymo bei savos veiklos. Diktatūroje kiekvienam yra pasakoma ir kalte įkalama, kaip jis gyvena, - vis tiek ar ši diktatūra bus juoda, ar ruda, ar raudona. Bet niekam nėra pasakoma, kam jis gyvena, demokratijoje. Demokratijoje žmogus stovi gyvenimo prasmės bei tikslo atžvilgiu prieš visišką nežinią. Ir jei jis pats šios nežinios nenugali, demokratijos tyla virsta nebepakeliama“23, nes jis nežino, ką jam veikti laisvoje erdvėje.

„Jei laisvė žengia kartu su gerbūviu, kaip kad dabar yra Vakarų pasaulyje, tai virsta galų gale nuobodžia (taedium vitae)“. Tai įvyksta todėl, kad žmogus-savimyla „patenkintas beveik iki persisotinimo“, ypač, pasak Maceinos, tai liečia jaunimą, kuris nepatyrė jokių sukrėtimų (skurdo, bado ir t. t.) ir augo materialinėje gerovėje. „Ekonominė sistema teikė šiai savimylai labai gerų sąlygų. Tačiau politinė sistema, besireiškianti demokratija, neteikė nieko, nes ji nieko nė teikti negalėjo: ji teikė tik laisvės" (išskirta mano. - TM)24. Atkreipkime į tai dėmesį, nes pripažindami demokratinės sistemos pranašumą, mes turime kurdami savo valstybę pasinaudoti tuo, ką ji mums teikia. O ji teikia, pasak Maceinos, tik laisvę. Tad nuosekliai, būtent laisvė ir turi tapti valstybės pagrindu... Tačiau tam, kad laisvė taptų valstybės pagrindu, reikia žinoti, kas ji yra. Daugelis nežino ir, įtariu, net nenori žinoti, juolab, kaip ne kartą buvo minėta, susimąstyti apie laisvės turinį. Todėl žmonės, nežinodami ir net niekada nemąstydami apie laisvės turinį atsiduria tuštumoje. Tad natūralu, kad jiems nuolat kyla prasmės ir gyvenimo tikslo klausimai, nes pati gerovė negali būti žmogaus gyvenimo tikslas, juo labiau prasmė. Iš tikrųjų, „gyventi, kad gerai gyventum, yra nesąmonė“. Taigi prieš žmogų atsiveria, kaip sakyta, didžioji tuštuma, kurią, norint tikrai bei prasmingai gyventi, reikia patiems užpildyti, - juk demokratija pati savaime yra tuščia. „Kažkoks kvaitulys apsukęs galvas. Ar šis kvaitulys praeis ir galvos vėl prablaivės? O gal jis virs valstybine forma?..“25

Atrodo, kad pas mus „šis kvaitulys“ jau virto valstybine forma... Tačiau Antanas Maceina ir jo bendražygiai Zenonas Ivinskis, Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, Juozas Girnius, Jonas Grinius, Vytautas Vaitiekūnas bei kiti labai norėjo sukurti tokią valstybinę formą, kuri būtų pažangesnė ir tobulesnė, negu ta -„tiesiog demokratija“, kuri dabar egzistuoja. Manyčiau, kaip tik todėl, kurdami savosios valstybės pagrindus, jie ir pavadino savo demokratiją pilnutine, t. y. demokratija, pripildytą turinio, kuris tenkintų ne tik materialinius žmogaus poreikius, bet — svarbiausia - dvasinius. O „tiesiog demokratija“ „negali dvasios duoti“. Būtent todėl programos „Į pilnutinę demokratiją“ autoriai išskirtinę vietą teikė kultūrai, iškeldami „asmens pirmumą prieš bendruomenę“, nes būtent žmogus, kaip „nelygstamai vertinga asmenybė“26, yra visų dvasinių ir materialinių vertybių kūrėjas. Tačiau „asmens pirmumas praktiškai gali reikštis tik asmens laisve. Todėl asmens laisvės vykdymas yra viena iš pagrindinių demokratinės valstybės pareigų“. O laisvė kurti yra, manyčiau, asmens pareiga, nes „demokratija reikalauja aukštos dvasinės kultūros“, nes „nei barbariškas žmogus, nei barbariška tauta nėra demokratiški“27. Taigi, atrodo, būtent kultūra (ne civilizacija) yra valstybės „turininis momentas“, apie kurį mes beveik visiškai pamiršome... Tačiau mes gyvename gamtos pasaulyje, priklausančiame nuo būtinybės dėsnių, „kurie nepriklausomi nuo mūsų sąmonės bei valios veikia aklai kaip pirmykštės jėgos, nepaisydamos mūsų noro ar ryžto“. O „gamta yra būtinybės ertmė, ir šioje ertmėje tenka mums buvoti - mums kaip laisve esančioms ir laisvę vykdančioms būtybėms. Betgi būtinybė yra laisvės priešingybė: kas veikia būtinai, tas savaime veikia nelaisvai“28. Kyla klausimas: ar verta tada kalbėti apie žmogaus laisvę, jeigu mes priversti gyventi „būtinybės ertmėje“, nes gamta yra „pati pirmiausia ir pati apimliausia žmogaus aplinka“, iš kurios pasitraukti mes negalime. Tad atrodo, kad žmogus, gyvendamas pasaulyje, net ir pasvajoti negali apie laisvės vykdymą.

„Bet ir vėl: argi kultūros - mokslo ir technikos - pažanga nėra nuolatinis žmogaus laisvėjimas?“ Ir nors mes negalime paneigti, kad gamta yra valdoma būtinybės, mes negalime paneigti ir to, kad istorijos vyksme žmogus nuolat laisvinosi iš šios gamtinės būtinybės. Kaip tai vyko ir vyksta? Kaip žmogus tampa laisvas būtinybės ertmėje? Skirtingai nuo Hegelio, kuris išeitį matė būtinybės pažinime, tačiau žmogaus laisvę siejo su jo veikimu pagal būtinybės reikalavimus, Maceina, jokiu būdu neatmesdamas būtinybės pažinimo, atmetė pasyvų būtinybės „prisiėmimą“, teigdamas aktyvų jos pertvarkymą, nes, jo nuomone, „ne subjektyvus būtinybės pažinimas padaro žmogų laisvą gamtos atžvilgiu, bet pažinimo vedamas veikimas, pertvarkant būtinybę pagal žmogaus valią. Kelias į laisvę gamtiniame pasaulyje eina per šio pasaulio apvaldymą žmogiškąja veikla. <...> Žmogus apvaldo gamtą tuo, kad jis teikia būtinybei naują linkmę ir diegia jai naują prasmę. O tai jis pajėgia tik pažinęs būtinybės dėsnius. Pažinta būtinybė yra laisvės tikrovė“36. O laisvės tikrovė yra žmogaus veiklos, tiksliau, kultūros, tikrovė. Tai būtent dabar, manau, mes ir galime pakalbėti su mūsų mąstytojais apie glaudų, tiesiog neatsiejamą laisvės ir kultūros ryšį, apie kultūrą (plačiąja prasme) - apie šį valstybės „turininį momentą“, kuris šiandien, kaip minėjau, deja, beveik, jeigu ne visai, pamirštas. Tad kas yra kultūra ir kaip ji siejasi su laisve?

36 Ten pat, p. 283.

Antanas Maceina: „.. .Žmogaus pertvarkytą ir įprasmintą būtinybę mes vadiname kultūra. Kaip pats žmogus, neturėdamas vienos kurios skirtingos aplinkos - tokią aplinką turi tik gyvulys - yra atviras visam pasauliui, taip ir jo veikla liečia visą gamtą tiek į plotį, tiek ir į gylį. Žmogus pertvarko bei įprasmina būtinybę visur, kur tik su ja susiduria. O jis susiduria su ja kiekviename žingsnyje taip, kad kultūra arba pertvarkyta būtinybė tampa tikrąja žmogaus būvio aplinka (išskirta mano. — TM). Kultūra apima visą žmogaus buvojimo erdvę, pamažu plėsdama ją vis tolyn ir gilyn. Žmogus skverbiasi ne tik į kosminę erdvę, bet ir į pačią medžiagos sanklodą. Tuo būdu kultūros kūrimas virsta vyksmu laike arba istorija. Būtinybės apvaldymas nėra atskiras, čia pat baigiąsis veiksmas, bet istorinis vyksmas, einąs iš vienos kartos į kitą, perteikdamas pasiektus laimėjimus kaip bendrąjį žmonijos paveldėjimą“29.

Juozas Girnius: „Visas įvairias žmogiškosios kūrybos formas paprastai apibrėžiame kultūra. Kultūra yra tai, kuo žmogus pripildo laiką ir jį paverčia istorija. Gamtinėj tikrovėj laiko tėkmė simbolizuoja tik nuolatinį praradimą, nebūtin sunykimą. Priešingai, žmogiškoje tikrovėje istorinis vyksmas yra nuolatinis telkimas, pripildymas laiko tuo, ko nebuvo, bet kas liks pagrindu ateičiai. Todėl istorija principiškai yra kultūros istorija-, tik tas priklauso istorijai, kas turi kultūrinės reikšmės. Suglausdami galime apibrėžti: istorija yra žmogiškosios laisvės kūrybinis išsiskleidimas visu kultūros pločiu30.

Antanas Maceina: „Nuosekliai tad ir laisvės vykdymas pasaulyje virsta nepertraukiamu vyksmu. Žmonijos istorija yra jos laisvės istorija.. ,“31

Zenonas Ivinskis: „Ir jei lietuviai nieko daugiau nebeturėtų, o tiktai savo istoriją, jau pakanka įrodyti, kad toji tauta gali gyventi savo savitą gyvenimą ir tame didžiuliame pasaulio tautų margaspalviame kilime šviesti savo atskira spalva“32. „Liūdnoje ir nedaug ateities vilčių teikiančioje dabartyje reikėjo lietuvių tautą kelti per jos praeitį, per jos kultūros garsą. ..“33 „Kultūra yra dažnai tikrai galingesnis ginklas už politinius veiksnius. <...> Šiandieninis mūsų šūkis... turi būti savos tautinės kultūros gelbėjimas ir palaikymas, apsaugojimas jos nuo iš visų pusių gresiančios ardančios aplinkos, nes kultūrinės vertybės yra pats geriausias ginklas kovoje už tautos laisvę“34.

Antanas Maceina: „... mums šiandien reikia galvoti ne tik apie lietuvių tautos valstybinę formą, bet ir apie šios formos turinį (išskirta mano. — TM). <...> Man atrodo, kad šį turininį momentą mes dažnai pamirštame arba bent pakankamai jo nepabrėžiame. Šie du momentai valstybės atkūrime kaip tik nurodo mums du keliu, kuriais eidami galime savą gyvenimą įprasminti. Tai yra: a) politikos kelias, kuris veda į formalinę tautos laisvę ir b) kultūros kelias, kuris eina per krikščioniškai humanistinių vertybių išlaikymą bei kūrimą. <...> Politikos kelias mums šiandien yra pats aiškiausias. <...> Kultūros kelias nebuvo ir nėra mums toks aiškus, o jo pasiekti rezultatai dar neaiškesni. <...>... Kultūroje neįmanoma apie vertybes tik kalbėti, bet reikia jas parodyti. Tuo tarpu šitokių parody-tinų vertybių mes turime dar labai maža. <...> Pasidžiaugti reikšmingais kūrybiniais laimėjimais vargu ar galėtume: jie yra smulkūs, provincialiniai, neprobleminiai. <...> Per dvidešimtį laisvės metų Lietuvoje spėjome pradėti suburžuazėti... Kultūra reikalauja didžių aukų - tiek dvasinių, tiek medžiaginių. Ir jei tauta aukos dvasios neišsiaugina, jos kultūra gali tik smilkti. Tai regime dabar visu aiškumu. <...> Mums reikia suvokti kultūros reikšmingumą mūsojoje kovoje už Lietuvos laisvę ir apsispręsti eiti ne tik politikos, bet ir kultūros keliu.

Mums reikia nugalėti... kultūrinio idealo stoką ir prieš... kuriamą materialistinę bei kolektyvistinę kultūrą pastatyti krikščioniškai humanistinę kultūrą kaip laisvės ir asmens pirmenybės nešėją“35.

Kaip matome „dabar visu aiškumu“, Maceina jau daugiau negu prieš pusmetį tiksliai bei aiškiai apibūdino būtent dabartinę kultūrinę mūsų padėtį... Tačiau mums dabar reikia nugalėti ne tik kultūrinio, bet ir politinio idealo stoką. Tam tik reikia pabusti, atsikratyti mūsų protus užvaldžiusio miego ir suvokti kultūros ir laisvės nelygstamąją reikšmę kuriant savo valstybę. Tačiau kaip nugalėti „idealo stoką“, jeigu mes negalime, bet, svarbiausia, nenorime suvokti, kas iš tikro yra laisvė, kas yra tikroji kultūra, kas jas sieja, koks jų turinys. Mes niekaip negalime suprasti, kad laisvė ir kultūra yra neatsiejami dalykai ir, kas svarbiausia, kad kultūra vykdo laisvę, kurios turinys, kaip minėta, yra žmogiškumas, meilė, tiesa bei teisingumas. O tai reiškia, kad be išskirtinio dėmesio kultūrai valstybės gyvenime net kalbos negali būti apie laisvę kaip valstybės pagrindą. Ką mes šiandien vadiname kultūra? Ką mes kuriame? - O kuriame mes: „Ei, labas! Kur tu eini? Koks tavo vardas? Kaip gyveni?..“ (Ar ne tiesa, kad tai labai primena lengvo elgesio merginos, žiūrinčios pro savo kambario langą, praeivių viliojimą?..) Arba: „gyvename kartą, tad mylėti verta“ - taip pat gražu. Sunku suvokti, kokia prasmė glūdi panašiuose „kūriniuose“, kurių tikrai yra daug?.. Jokios, o jeigu nėra prasmės, nėra ir vertės... Prasmės nėra todėl, kad mūsų kultūra nepasaulėžiūrinė, ji stokoja net elementarių idėjų. Pasaulėžiūros nebuvimas daro kultūrą tuščią savo turiniu - tai primena kiaušinio lukštą, iš kurio išsiurbti ir baltymas, ir trynys. Tad ką mes šiandien matome aplink save? Nedideles saleles tikrosios kultūros, kurią užstoja kultūros saugyklų griuvėsiai: griūvančios leidyklos, neturinčios lėšų tęsti savo darbą, užsidarančios arba vos išsilaikančios bibliotekos, negalinčios įsigyti nei naujų knygų, nei spaudos, neturinčios jokių lėšų remontams ir vos pajėgiančios susimokėti vis augančius mokesčius už komunalines ir kitokių tarnybų paslaugas, vos kvėpuojantys muziejai, neturintys galimybių nei įsigyti naujų, nei restauruoti senų meno kūrinių, griūvantys architektūriniai paminklai, pagaliau - skurstantys tikrieji meno kūrėjai, kuriuos užtemdė vadinamosios „žvaigždės“ - „Labas rytas, kur tu eini...“ „Griuvėsių“ sąrašą galima tęsti ir tęsti, o sąrašo pradžioje stovi pažemintas žmogus kūrėjas. Štai tau ir „asmens pirmumas...“ Tad kokią valstybę mes kuriame?.. Ar mes dar pajėgūs nykstant vertybėms bei žmogaus moralei ką nors iš tikro vertingo sukurti? O gal mūsų sugebėjimų užtenka tik mėgdžioti tai, kas nelabai pavyko kitur, bet mums kaip tik tinka? Tai kuo išties mes galime šiandien didžiuotis?

Savosios valstybės pagrindų kūrėjai paliko mums savotišką testamentą, kuriuo pasinaudojus galima būtų bent kiek priartėti prie jų išsvajoto valstybės idealo. Tačiau mes negyvename „idealo šviesoje“, mes jau pripratome kapanotis „tikrovės drumzlėse“ (Juozas Girnius). O drumzlėse nei kultūra, nei laisvė išsiskleisti negali, jos arba smilksta, arba virsta savo antipodais. Todėl Maceinos išvardyti politikos ir kultūros plėtros būdai taip ir lieka iki šiol ne visai aiškūs, nes jie yra drumzlini, todėl ir mūsų valstybės perspektyvos miglotos, o dar miglotesnė yra visų mūsų ateitis...

Tačiau grįžkime prie tų vertybių, be kurių neįmanoma sukurti valstybės, t. y. prie tokių, kurios turi prasmę, nes vertybių be prasmės nebūna. „Kas turi prasmę, tas turi ir vertę“, - sakė Maceina. Tai tiesa. Tačiau ar skiriasi žmogiškos vertybės nuo kultūrinių? Jeigu mes kalbėsime apie krikščionišką humanistinę kultūrą, kurią priskirčiau prie tikrosios kultūros, sakyčiau — ne, nes ji skleidžia meilę, tiesą, gėrį bei grožį. Žodžiu, skleidžia tai, kas ir sudaro laisvės turinį. Vadinasi, be šių bendražmogiškų vertybių, kurios skleidžiasi per kultūrą, valstybės, kur būtų įgyvendintas laisvės principas, nesukursi. Nesukursi todėl, kad nedaug šių vertybių puoselėtojų mes turime... Nedaug ir tokių, kurie, kaip sakė Maceina, „degte degtų artimo meile“. Kaip tik čia, manyčiau, ir slypi laisvės principo įgyvendinimo problema, o kartu ir tos sistemos, kuri buvo kultūrininkų sumanyta ir pavadinta „pilnutine demokratija“ ir kurią, Lietuvai tapus nepriklausoma, norėjo kurti jos autoriai. Tačiau ar būtų sukūrę, jeigu aplinkybės jiems būtų buvusios palankios? Norėtųsi tikėti, kad galima būtų sukurti jų Lietuvai siūlomą valstybinę sistemą, bet... gal tik tuo atveju, jeigu tauta užaugintų daug taurių pasiaukojančios dvasios žmonių. Ar tai įmanoma? Sunkus klausimas. Didžiulis žmonijos patyrimas kuriant valstybes lyg ir reikalauja neigiamo atsakymo. Tačiau nedidelis, bet gražus Lietuvos patyrimas šiuo klausimu lyg ir teikia nedrąsių vilčių. Paskelbę deklaraciją „Į organiškosios valstybės kūrybą“ 1936 metų vasario mėnesį, jos autoriai nedelsiant įsitraukė į žmogaus ugdymo darbą: tais pačiais 1936 metais vasarą jie įsteigė naują dienraštį „XX amžius“ (pirmas šio dienraščio numeris pasirodė birželio 24 dieną). Kuo ypatingas buvo šis dienraštis, kad apie ji būtų verta kalbėti? Ar maža tų dienraščių ir apskritai visokiausių žiniasklaidos priemonių mūsų laikais, ar maža jų buvo ir yra visame sviete apskritai? Tikrai nemaža ir buvo, ir bus. Tačiau ar visa ši žiniasklaida yra pasaulėžiūrinė? Ar atlieka nors vienas iš dabartinių dienraščių kokia nors misiją? Tokių -tikrai nežinau... O apskritai - kaip išvis galima vykdyti kokią nors misija neturint jokios pasaulėžiūros? Štai kur klausimas... „XX amžius“ buvo jo autorių misijos - kurti savo organišką valstybę - atlikėjas. Kuria prasme? Dienraščio uždavinys buvo ne tik atkreipti žmonių dėmesį į Deklaracijos autorių idėjas, jas aiškinti ir platinti tarp visų Lietuvos žmonių sluoksnių ir galiausiai remiantis „lietuvių tautos savarankiška kultūra ir katalikų religija“ užauginti bendraminčių. Taigi dienraščio „XX amžiaus“ „vedamieji principai“ buvo religija ir lietuviškoji kultūra, kurie, jo redakcijos manymu, „yra aukščiau už vienaip ar kitaip vadinamą partinę politiką“ (beje, dienraštis nebuvo susijęs „su jokia politine grupe“). Viena iš pagrindinių dienraščio nuostatų skamba taip: „Duodamas politinio ar visuomeninio gyvenimo informacijas ir jį vertindamas, „XX amžius“ betgi žiūrės, kiek tuose faktuose ar idėjose yra suderinti apskritai žmoniški ir krikščioniški principai, kaip autoritetas ir laisvė, ar teisingumas ir meilė (išskirta mano. - TM). Bet tai nėra nei kairės, nei dešinės politika, ir po „XX amžium“ niekas nesislepia. Tai pareiškiame atvirai ir nuoširdžiai. Norėtume, kad ir visuomenė mus taip suprastų“. Dienraščio kūrėjai šventai tikėjo, kad „didelės reikšmės šūkiai: pasukti mūsų kultūros laikrodį šimtą metų pirmyn; pakelti dorinį ir religinį Lietuvos gyvenimą ras didelį atgarsį Lietuvoje, sutelks ir „sudinamins“ Lietuvos visuomenę jiems realizuoti lietuviškos kultūros formomis36. Ir visuomenė susitelkė, dienraščio tiražai vis kilo ir kilo... Dienraščio bendradarbis kunigas Stasys Yla, 1982 metais minint dienraščio 45 metų sukaktį, rašydamas apie šio dienraščio ypatumus, pastebėjo jo „sąjūdinį momentą“, kuris reiškėsi kaip „ėjimas ne iš paskos įvykių (tik informuojant, kas jau įvyko), bet ir judinimas, akstinimas ir mobilizavimas naujų vyksmų“37. Šis „sąjūdinis momentas“, mano manymu, ypač svarbus formuojant naują, pasiaukojančios dvasios žmogų, galintį dalyvauti savo valstybės, kurioje įsigalėtų laisvės, o kartu teisingumo ir meilės principai, kūrime.

Taigi išbudinti žmones, padėti susivokti valstybės gyvenime, atskirti gerą nuo pikto, įžiūrėti, kas yra reikšminga, ir pagaliau paraginti juos veikti savo tėvynės labui buvo vienas iš pagrindinių dienraščio „XX amžius“ uždavinių...

23    Ten pat.
24    Ten pat.
25   Ten pat.
26   Į pilnutinę demokratiją // Ugninis stulpas : 25 metai be Juozo Brazaičio: laiškai, dokumentai, liudijimai / parengė Vidmantas Valiušaitis. - Kaunas: „Į laisvę“ fondo Lietuvos filialas, 2000, p. 548.
27   Ten pat.
28   Maceina A. Dievas ir laisvė // Raštai, t. 7, p. 280.
29   Ten pat, p. 284.
30   Girnius J. Istorinė atsakomybė ir viduramžių grįžimo ilgesys // Aidai, 1964, Nr. 5 (170), p. 202.
31 Maceina A. Dievas ir laisvė // Raštai, t. 7, p. 284.
32 Ivinskis Z. Praeities reikšmė lietuvių tautos išsilaikymui // Aidai, 1947, Nr. 9, p. 389.
33    Ivinskis Z. Lietuvių kulturos problemos // Aidai, 1949, Nr. 22, p. 17.
34   Ivinskis Z. Praeities reikšmė lietuvių tautos išsilaikymui // Aidai, 1947, Nr. 9, p. 398.
35 Maceina A. 40 metų sukakties temomis: [atsakymai į žurnalo „Į laisvę“ klausimus] // Į laisvę, 1958, Nr. 15 (52), p. 13-17.
36   Redakcijos žodis //XXamžius, 1936, birželio 24 d., Nr. 1.
37   Yla St. „XX amžius“ - dienraštinė naujovė // Aidai, 1982, Nr. 4, p. 279.

 

Lyrinis nukrypimas

„KUO MES GALIME DIDŽIUOTIS -civilizacija ar tautinėmis dorybėmis

Ignas Skrupskelis38

Ne tik dideli dalykai, bet ir charakteringos gyvenimo smulkmenos labai dažnai parodo, ko kuriai tautai trūksta, ką jį turėtų įsigyti. Iš jų labai dažnai sprendžiame apie tautos kultūros lygį, apie pažangą ir apskritai apie gerąsias ir blogąsias tautos charakterio puses. Ne veltui todėl vienas iš pažangiausių kinų generolų Čaikašekas39 yra pasakęs, kad tą dieną, kada visi kinų tautiečiai susisegios sagas, kinų tautoje bus kažkas nauja įvykę, ji bus atgimusi, drausminga ir ryžtinga. Užtat Čaikašekas yra įrašęs į kinų dorybių kodeksą — susisegiokite visas sagas...

38 liepos 6 d. šio dienraščio vyriausiasis redaktorius. Šis straipsnis spausdinamas iš: XXamžius, 1936, lapkričio 04, Nr. 113.
39 Taip sulietuvinta kinų generalisimo bei valstybininko Čiang Kaišeko (1887-1975) pavardė (angį. Chiang Kai-shek).

Ši Čaikašeko kova su neužsegiotom jo tautiečių sagom labai dažnai ateina į galvą, kai kasdien matai šimtus smulkių mūsų gyvenimo trūkumų. Štai puošniausioj mūsų laikinosios sostinės gatvėj prie vienos iš dailiųjų liepų stovi nežinia kurio laiko metalinis stulpelis su parašu „Rotušė - Panemunė“.

    Anksčiau jis rodė autobusų judėjimo kryptį, o dabar riogso niekam nereikalingas. Šis niekniekių niekniekis nėra visai be reikšmės; jis daug ką gali pasakyti ne tik mums patiems, bet ir mūsų užsienio svečiams. Čia drąsiai galime parafrazuoti Čaikašeko žodžius ir tvirtinti, kad tą dieną, kada visi stulpai Lietuvoj bus pastatyti į savo vietas, mūsų tautoj bus kažkas nauja įvykę...

Priminėm čia tą vieną mažiausią smulkmeną. Kiekvienas iš mūsų gali šimtus jų priskaityti. Jos visos labai dažnai kalba labai iškalbinga kalba ir mums pirštu prikišamai rodo, kur yra mūsų silpnybės, kurios kartais taip lengvai pašalinamos.

Jas su šaknimis išrovę iš mūsų tautos, jau tikrai turėtume kuo pasididžiuoti kitataučių akivaizdoje, nes pasirodytume visur tvarkingi ir drausmingi.

Dabar, kai pas mus atsilanko koks užsienietis, mes labai dažnai išgirstame jo pagyrimus: padarėme nepaprastą pažangą, sumodernėjome, mūsų civilizacija nepaprastai pažengė į priekį... Mes patys taip pat mėgstame pasigirti didžiausiais ir moderniškiausiais rūmais, stadionais ir kitais mūsų civilizacijos laimėjimais. Tie pagyrimai yra, aišku, užtarnauti ir tas pasididžiavimas pagrįstas, nes esame padarę tikrai didelę pažangą.

Tačiau mūsų išorinės civilizacijos ribos nėra labai plačios.

Mes turbūt savo miestų gatvėse nepamatysime šimtaaukščių namų, keliolikos ir daugiau kilometrų tiltų, auksu ir sidabru išpuoštų rūmų ir muziejų. Šiuo atžvilgiu ne tik pralenkti, bet ir pasivyti kitas dideles ir turtingas tautas mums visuomet bus sunku, kai kuriose srityse ir visiškai negalima. Todėl kreipdami savo dėmesį vien tik į tos išorinės civilizacijos pažangą, labai dažnai galime pasijusti esą menkesni už kitas Europos tautas.

Tuo tarpu dvasinės kultūros, didelių tautos dorybių srityje žengti į priekį nė vienai tautai ribų nėra. Net mažiausios, o kartais ypačiai jos, gali šiuo atžvilgiu didžiąsias toli pralenkti ir tos srities laimėjimais tikrai didžiuotis. Kas kad kitos tautos mus pralenks savo rūmų puošnumu, savo ištaigingu gyvenimo stilium, kas kad jos pasaulį stebins technikos stebuklais, jeigu mes galėsime didžiuotis mažiausiu išeikvotojų procentu, mažiausiu plėšikų ir vagių skaičiumi, jeigu mes galėsime priversti visus gėrėtis mūsų tvarkingumu, drausmingumu, solidarumu, taktiškumu. Jeigu mes, kai kur išoriniai menkesnes sąlygas turėdami, šiuo atžvilgiu pralenksime kitus, tai mūsų pasididžiavimas bus dar didesnis. Lengva palaikyti tvarką ir švarą puošniuose rūmuose ir salionuose, kurių mes nedaug teturime, užtat mūsų švarios ir tvarkingos šiaudinės pastogės, kol jos dar iš mūsų gyvenimo nėra išbrauktos, gali sudaryti mums daug daugiau garbės.

Yra aišku, kad visų mūsų troškimas yra Lietuvą matyti lenktyniuojančią, kiek tik jai begalima, ir išorinės civilizacijos atžvilgiu su kitomis tautomis. Bet ši išorinė civilizacija nebus mūsų didžiausia stiprybė.

Mes turime kaip tik išugdyti dideles tautos dorybes, kuriomis ji galės būti stipri.

Kaip toli esame nuo šio mums privalomo idealo, rodo mūsų kasdieninio gyvenimo faktai ir visos smulkmenos, kurios dar tebebyloja apie mūsų nestropumą, netvarkingumą, nedrausmingumą. Yra aišku, kad šios silpnybės, kurios, kartais, yra augusios šimtmečiais, negalės išnykti per vieną dieną. Tik stropus ir nuoseklus auklėjimas galės jas visai iš mūsų gyvenimo pašalinti. Bet eidami šia kryptim, turime žinoti, kad dvasinės kultūros ir tautinės dorybės yra vienintelė sritis, kurios pažanga mes tikrai galėtume didžiuotis kitų tautų tarpe, kur mes jas net ir pralenkti galime ir turime.

Kas svarbiausia, kad ši sritis ne tokių didelių kapitalų iš mūsų reikalauja, kaip medžiaginė kultūra. Brangūs rūmai bent šiuo metu ne mūsų kišeniui, bet nulaužtus stulpelius pašalinti iš Laisvės Alėjos galima ir tuščiu kišenium... Tik reikia truputį daugiau akylumo ir noro, truputį daugiau pastangų.“

Tačiau... okupacija, karas nutraukė šį kilnų žmonių ugdymo darbą40. Savosios valstybės kūrimas vos prasidėjęs, turėjo sustoti. O kita, sukurta užsienyje savosios valstybės programa, kurios pagrindas buvo 1936 metų Deklaracija, tapo, kaip minėta, tik savotišku testamentu naujosioms kartoms, kurioms, kaip matyt, mažai rūpi „pilnutinė demokratija“ bei tikrosios laisvės principo įgyvendinimas valstybės gyvenime. Ir išties, kaip matome, mums visiškai užtenka tos seniai sukurtos sistemos, kuri vadinasi „tiesiog demokratinė“ ir kurioje „dvasinės ir tautinės dorybės“ ne itin vertinamos. O užtenka todėl, kad ji - ši sistema, mūsų manymu, ir be šių dorybių klesti. Tačiau mano nuomone - daugelis egzistuojančių „tiesiog demokratinių“ valstybių, krečiamų visokiausių nelaimių bei katastrofų, ne klesti, o tik gyvuoja. Ir gyvuoja, matyt, todėl, kad mėgina (ir dažnai sėkmingai) numarinti žmonėse tikrosios laisvės troškulį, siūlydami jiems kažką panašaus į laimę, kuri, pasak Maceinos, yra pagrindinis žmogaus prigimties apsisprendimas. Juk laimė visada glaudžiai susieta su turėjimu „visko ir visiškai“, tačiau šis turėjimas susietas su materialiniais, labai konkrečiais, bet, deja, nykstančiais dalykais. Gal šis jų nykstamumas, apie kurį daugelis nenori net galvoti, ir skatina kai kuriuos žmonės kuo daugiau prisisotinti, prisisotinti bet kuo ir iki kaklo, matyt, tam, kad ne taip būtų gaila palikti šią žemę, o juk palikti nori nenori reikės, apie tai mums neretai primena visokiausios didžiulio masto įvairios nelaimės, katastrofos ir nesibaigiančios finansinės suirutės, kaip išraiškingi visuotinio nykstamumo ženklai... Tad gal ir dėl šio nykstamumo laisvės principo įgyvendinimo problema yra ne tik kad neišsprendžiama, bet išvis nesprendžiama, lyg ji būtų visai nereikšminga... Reikšminga -prisisotinti materialinėmis gėrybėmis. Todėl ir nenuostabu, kad keliant laisvės problemą mūsų valdžios atstovų protus įveikia miegas. Juk jų mąstymas, pasak Martino Heideggerio, yra „skaičiavimo mąstymas“, kuris su „apmąstančiu mąstymu“ nieko bendro neturi ir veda prie abejingumo ir visiško proto snaudulio. Tad netrukdykime jų: „nereikia jų žadinti“, jų miegas gilus ir ilgas - vargu ar jie kada nors prabus... O jeigu taip, tada niekas ir nepasikeis: laisvės, teisingumo, meilės principai netaps vyraujančiais mūsų neturinčios pavadinimo valstybės (netgi „tiesiog demokratine“ ją nepavadinsi) principais. Atrodo, ne tuo keliu nuvairavom, bet kaipgi teisingai nuvairuosi, neturėdamas jokių aiškių rodyklių?.. Tad ar tik ne į nebūtį vairuojame?..

40 „XX amžius“ buvo uždarytas 1940 metais rugpjūčio 1 d.

 

Trečia dalis

MŪSŲ

PERSPEKTYVOS

PASIRINKIMAS LEMIA ATEITĮ

Iš tikrųjų pasirinkimas lemia ateitį bet kokioje žmogaus veiklos srityje. Tačiau jis yra lemiamas tik tuo atveju, jeigu yra vykdomas. Kalbant apie Lietuvos politinį kelią bei norint, kad jis būtų nors kiek sėkmingas, reikia, kad mūsų pačių pasirinkta demokratija, kaip valstybės forma, būtų vykdoma. Ar ji pas mus vykdoma?.. Manyčiau, kad ne... Kitas klausimas, ar išties demokratija yra pati tobuliausia valstybės forma, o jeigu ne, tai kodėl? Į šį antrą klausimą iš dalies atsako lietuvių kultūrininkų valstybės kūrimo programa „Į pilnutinį (išskirta mano. - TM) demokratiją“. Jos autorius, matyt, netenkino tai, ką jie vadino „tiesiog demokratija...“ Jų politinis idealas atsispindėjo jau pačiame programos pavadinime. Programos autoriai buvo tikri, kad šį idealą galima realizuoti, nes, pasak Girniaus, „ko neįmanoma realizuoti, tas nesudaro jokio idealo, o tėra tik paprasta utopija“. Taigi idealo siekimas, pasak programos autorių, galėtų patobulinti sistemą, vadinamą „tiesiog demokratija“. Taigi norint vykdyti „pilnutinę demokratiją“, t. y. demokratiją pripildyti turiniu, reikia nenuilstamai veikti, palaikyti dvasią gyvą ir veiklią ir nepasodinti jos, kaip sakė Maceina, į minkštą kėdę.

Demokratijos vykdymas yra laisvės - jos pagrindinio principo - vykdymas. Kaip jis įgyvendinamas Lietuvoje? Apie laisvės įgyvendinimo problemiškumą kalbėjau kiek anksčiau, taigi nenorėčiau vėl gilintis į šią problemą, nes kiekvienam „sveiko proto“ žmogui, gyvenančiam mūsų šalyje, aišku, kad šis principas pas mus tik deklaruojamas. O laisvas pasirinkimas, kaip žinia, yra ne deklaracija, o apsisprendimas, skatinąs žmogų veikti. Apsisprendimas už laisvę, kaip demokratinės valstybės pagrindą, suponuoja apsisprendimą už tam tikras vertybes. Tačiau vertybės, kurios yra laisvės turinys (žmogiškumas, meilė, tiesa, teisybė) pas mus nėra gerbiamos, nors jos, kažkodėl skyrium nuo laisvės, mielai deklaruojamos. Bet vien deklaracija - tai tušti žodžiai, ir tiek. Taigi nenuostabu, kad šios vertybės nyksta. Tačiau jų nykimas beveik nieko nebaugina. O gaila, nes, žvelgiant į ateitį, iš tikrųjų baisu.

Lyrinis nukrypimas

ANT PRARAJOS SLENKSČIO41

41 Čia pateikiamas kiek pakoreguotas ir sutrumpintas mano straipsnis, kuris buvo išspausdintas savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“ (1997 12 06, Nr. 47).

Mūsų amžius pernelyg „išradingas“... Žmonija, atmetusi amžinąsias tiesas ir vertybes kaip nereikalingas ir net apgaulingas, taip ir nesupratusi nei jų amžinumo, nei jų absoliutumo, visais įmanomais būdais stengiasi išrasti naujas tiesas, sukurti naujų vertybių sistemą. Skausmingas amžinųjų tiesų bei vertybių įgyvendinimas, matyt, žmonėms pasirodė pernelyg sunkus ir per mažai rezultatyvus, kad vertėtų dėl jų aukotis bei gaišti per amžius prarastą laiką. Kankinių, šventųjų ir herojų laikai negrįžtamai nugrimzdo į praeitį. Auką pakeitė labdara, beveik visada susijusi su nauda sau. O ši nauda - su prekyba. Šiandien prekiaujama viskuo - idėjomis, kūryba, meile, teise, žmonėmis, sąžine, garbe, saule, smėliu, mišku, laukais, gėlėmis, šventųjų paveikslais... Prekiaujama Dievu... Atrodo, kad pasaulyje nebeliko nieko, ko mūsų išradingasis amžius nepabandė ir, deja, sėkmingai, paversti preke.

Mūsų amžius pernelyg talpus - jame tilpo net gana ilgai trukęs bandymas įgyvendinti amžiną žmonijos svajonę — sukurti teisingą valstybę, kurioje kiekvienas gautų visko pagal savo poreikius ir kurioje visiems būtų taip gera, kad kiekvienas galėtų pasakyti: „Viešpatie, gera mums čia būti!“ (Mt, 17, 4). Taigi pasinaudojus amžinosiomis tiesomis ir pasibaisėtinai iškraipius amžinąsias vertybės, XX amžiaus pradžioje buvo pabandyta visiems „padaryti palapines“ šioje žemėje. Kas iš to išėjo, niekam nereikia priminti - neregėto mąsto Didysis eksperimentas skandalingiausiai žlugo. Taigi XX amžius, sužlugus eksperimentui, tapo keršto kaupykla, keršto už sugriautas viltis bei svajones, už apgaulę ir melą, už veltui prarastą laiką. Tas kerštas pasireiškė žmonių agresija ir negailestinga tų, taip ir nesuprastų ir galiausiai prarastų, amžinųjų vertybių revizija. Šiandien revizionizmas reiškiasi bandymu išgalvoti naujas tiesas ir vertybes, kurių įgyvendinimas būtų ne toks skausmingas ir netgi fatališkas, koks jis buvo Didžiajame eksperimente...

Tačiau... išminčių ir didvyrių laikai seniai jau praėję. Didvyriais žmones padaro tik gilus ir tikras tikėjimas, o išminčiais žmonės tampa keldami savosios egzistencijos klausimą ir ieškodami jos prasmės. Bet nei tikrų tikinčiųjų, nei išminčių šiandien beveik nematyti - jie kažkur pranyko. Aplinkui -vien keliaklupsčiautojai bei prekiautojai.

Pasaulis vis panašėja į didžiulį turgų, o žmonės jame - į prekeivius ir pirkėjus. Viskas čia matuojama, tikrinama ir vertinama pinigu. Pinigas tapo mūsų laikų simboliu, tai jis -mūsų „naujoji“ tiesa, „naujoji“ vertybė ir „naujoji“ religija...

Tad gal išties žmonija pamažu artinasi prie savo slenksčio, už kurio vien tuštuma? Atrodo, kad taip ir yra - juk demokratija nepripildyta turinio yra tuštuma.

Taigi, pasikartosiu, nors pasirinkimas ir lemia ateitį, tačiau tik tuo atveju, kai jis tampa vykdomu apsisprendimu. Todėl visai pagrįstai kyla klausimas, kokią valstybę mes statome? Praėjo jau dvidešimt metų po mūsų Respublikos nepriklausomybės paskelbimo, bet statinio, kuris vadinasi valstybė net (drįsčiau teigti) kontūrų nematyti. Jų nematyti todėl, kad kiekvienas statinys arba konstrukcija turi turėti pamatus, pagrindą, galų gale - atramos tašką, ant kurio jis, jį statant, laikosi. O tai, ką mes, kaip manome, statome, jokios atramos neturi. Vaizdžiai kalbant, visur mėtosi statybinės medžiagos, kurios, tinkamai nenaudojamos, pavirsta šiukšlėmis, nes jų naudojimo terminai baigiasi...

Tad ir vėl grįžtu prie to, nuo ko pradėjau - prie vertybių, dvasinių vertybių, kurių akivaizdi stoka gyvenimą padaro beprasmį. Tuomet, kai buvo griaunama ir pagaliau sugriauta komunistinė santvarką, kartu su ja buvo sugriauta ir jos kultūra, ekonomika, finansinė sistema, žodžiu, viskas, kas priklausė šiai sistemai. Kartu su revoliucinėmis permainomis pradėjo nykti ir ankstesnis žmogaus tipas, nors, reikėtų pridurti, žmogaus prigimtis liko ta pati. Taigi naujos valstybės bei visuomenės organizavimo problema tapo dvasinės žmogaus struktūros pertvarkymo problema, nes, kaip rašė rusų filosofas Nikolajus Berdiajevas, „nauja dvasinė struktūra numato dvasinį žmogaus perauklėjimą“. Naujo žmogaus tipo formavimasis vyko ir vyksta priklausomai nuo valdžios politikos ir vertybinių nuostatų. Ir jei visa vyriausybės politika orientuota tik į materialinius dalykus, nepaiso žmogaus prigimties poreikių bei siekių (štai tau ir „asmens pirmumas“), o vertybių hierarchijoje garbingiausią vietą užima pinigai, vyksta materialaus žmogaus formavimas, t. y. „pinigo žmogaus“ (A. Maceina), kuriam dvasinės vertybės mažai terūpi. Būtent tai mes ir regime šiandieninėje Lietuvoje: formuojasi, jei nepasakius, kad jau susiformavo, „pinigo žmogus“ su visais jam būdingais vidiniais ir išoriniais požymiais. Ne, tai dar ne visai tas, apie kurį rašė rusų rašytojas Dmitrijus Galkovskis, „debilas su laiminga šypsena ir skaidriomis akimis“50, šito dar reikia pasiekti vien tik materialiniais poreikiais visiškai slopinant dvasingumą, o to, matyt, ir nori mūsų valdantieji, formuojantys žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą. Tad ne veltui yra sakoma, „ne taip baisus velnias, kaip jo mažyliai“.

50 Галковский Д. Безконечный тупик / / Наш современник, 1992, No. 1.

Mūsų dvasia šiandien kažkur klaidžioja, nerasdama sau vietos šiame sparčiai materialėjančiame pasaulyje. Taigi visai nenuostabu, kad dvasinė visuomenės būklė mūsų šalyje niekam nerūpi. Daugelis apie tai, kas yra dvasingumas, net nesusimąsto, o gal ir visai nežino, kas tai yra. Todėl ir nenuostabu, kad į klausimą, kas yra dvasingumas, man nė vienas iš apklaustų žmonių nieko aiškaus negalėjo atsakyti. Ir tik vienu atsakymu aš buvau patenkinta: „Tai yra tas, kas šiandien dvesia“... Iš tikrųjų „dvesia“.

Tai kas gi yra šis dvasingumas? Tėvo Aleksandro Menio nuomone, tai ypatinga žmogaus savybė, kuri Biblijoje yra vadinama - Dievo paveikslas ir panašumas. Kitaip tariant, dvasingumas — tai dieviškasis pradas, glūdintis kiekviename iš mūsų. Tad šia prasme visi žmonės yra dvasingi. Šį visiems būdingą dvasingumą tikriausiai galima pavadinti pradiniu arba pirmapradžiu dvasingumu - tai tarsi Dievo ir kartu galimo mūsų apsisprendimo bei kitų mūsų galimybių prisiminimas. Tačiau žmonės šiandien pamiršo Dievą. Kaip kadaise sakė Berdiajevas, turėdamas galvoje savo metą ir kas visiškai tinka dabarčiai, daugelis gyvena taip, tarsi Dievo visai nebūtų. Žmogus pamiršo (norisi tikėti, kad ne visiems laikams), kad jis yra Dievo paveikslas, ir tik kūrybiniai polėkiai, kilnūs, geri darbai byloja apie tai, kad mumyse dieviškasis pradas dar negalutinai užgeso. Tačiau daugelis net nesuvokia, kad geru darbu, kūrybiniu aktu juose kalba Dievas. Tereikia tik išgirsti Jį, suprasti, kad tai Jis prabilo mumyse ir kviečia kūrybai, gėriui, meilei. Ir jeigu mes atsiliepsime į Jo balsą, dieviškasis pradas mumyse atgims, mūsų dvasia suplazdės ir prisikels naujam gyvenimui... Bet šiandien žmonės pamiršo savo kilmę ir gyvenimas jiems žiauriai keršija - jie nelaimingi ir nelaisvi.

Pamiršę Dievą, kaip savo Mokytoją ir Padėjėją, žmonės eina per gyvenimą tarsi be piemens paklydusi avių banda, besivadovaujanti tik savo instinktais ir norais. Ir iš niekur jiems nėra pagalbos. Nepadeda jiems tie, kas privalo padėti ir apginti, nepadeda jiems jų išrinktieji valdžion tam, kad vadovautų, organizuotų bei kontroliuotų. Nepadeda išrinktieji ir negali padėti, nes jų miegantis protas negali pagimdyti jokių naujų idėjų, kurios taptų valstybės ir žmogaus veiklos stimulu, varomąja jėga, gaivinančia bei palaikančia jų viltis. Tautos išrinktiesiems rūpi ne žmonės, bet „skanios duonos kąsnis“, pirmiausia sau - mylimiesiems. Tačiau „skanios duonos kąsnis“ negali būti idėja. „Idėja gali būti demoniška, bet ji niekados nėra skanios duonos kąsnis“51. Taigi Lietuvoje galimos idėjos iškeistos į šitą, ne visiems prieinamą „kąsnį“. O neturint idėjų apie kokį valstybės organizavimą formuojant jos sistemą galima kalbėti? Juk žinoma, kad bet koks pertvarkymas prasideda nuo idėjos, nes „žmogaus vidų sudrumsti gali tik idėja. Idėja turi savyje tokių elementų, kurie yra vadinami fascinosum, vadinasi, tai, kas žmogų traukia, kas jį sužavi savo didybe ir būties gelmių atsivėrimu. <...> Ir juo idėja yra giliau suvokiama, tuo labiau ji žmogų patraukia“42. Kelio į valstybės nepriklausomybę pradžioje Lietuvoje vyravo uždeganti, įkvepianti idėja, kuri ir sukėlė revoliuciją — svetima valdžia buvo nuversta, atsisakyta senosios valstybinės sistemos ir galiausiai pasiekta, nors ir išorinė, nepriklausomybė. Atsirado idėja - atgijo ir dvasia. Tačiau laikui bėgant idėja nublanko, neteko įkvepiančios galios, o naujų, tokių pat patrauklių idėjų neiškilo. Galima kiek nori skelbti „nacionalinės idėjos dienų“, nuo šių paskelbimų idėjų neatsiras. Nesusiklostė Lietuvoje idėjų sistema, kuri galėtų tapti visuomenės ir valstybės vystymosi pagrindu, palaikančiu žmonių dvasios gyvybę ir neleidžiančiu jai užgesti.

51
Maceina A. Buržuazijos žlugimas // Raštai. - Vilnius: Mintis, 1992, t. 2, p. 332.

    Taip jau atsitiko, o tiksliau - dėsningai susiklostė, kad mes pradėjome gyventi „šalia idėjų pasaulio“ ir todėl mūsų žvilgsnis savaime „atsirėmė į daiktą“. Tiesa, gyvenimas šalia idėjų nereiškia, kad idėjų visai nėra, - tai reiškia, kad valdžia ir kartu žmogus jokiomis idėjomis nesivadovauja ir jos gyvena tarsi atskirai nuo žmogaus. O be idėjų, kaip minėta, žmogaus dvasia apmiršta ir „krypsta į žemę, į šitą apčiuopiamą ir regimą tikrovę“43. Ji traukiasi, užleisdama vietą grubiai materijai... Ir mums nieko nebelieka, kaip tik tikėti „į ateities rojų, kuris ateisiąs lėta, bet nuolatine ir nesulaikoma evoliucija“44.


42  Ten pat, p. 296.
43  Ten pat, p. 295.
44   Ten pat, p. 299.

Kartais atrodo, kad sovietmečiu buvome dvasingesni negu dabar, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę ir lyg žengia demokratinių pertvarkymų keliu. Bet „kadangi demokratija negali dvasios duoti“, nes ji, pasak Maceinos, dvasiškai yra tuščia, ją būtinai reikia pripildyti turiniu, kad mes „nesibaladotume“ bedvasėje erdvėje. Tačiau panašu, kad ši erdvė mus visiškai tenkina...

Taigi atrodo, ir ne be pagrindo, kad sovietmečiu buvome dvasingesni. Anais laikais mūsų žvilgsnis nebuvo „atremtas į daiktą“, nes tas „daiktas“ tuomet nebuvo visuotinio dėmesio centre, jis nebuvo ir negalėjo būti svarbiausias, nes visa valstybinė sistema buvo pagrįsta nuoseklia tam tikrų idėjų bei pažiūrų sistema, t. y. tam tikra ideologija, kuri ir neleido žvilgsniui „atsiremti į daiktą“. Ši ideologija buvo „kalte įkalama“ žmogui jau nuo mažens, „įkalama“ kaip pats svarbiausias dalykas. Idėjos pirmavo. Jų pirmumas skatino kūrybiškumą, meną, literatūrą, švietimą... Tad teisus buvo Berdiajevas, teigdamas, kad komunistus galima pulti kaip idėjų žmones, bet ne kaip žmones be idėjų... Taigi anuomet „duonos kąsnis“ net negalėjo atsidurti visuotinio dėmesio centre, nes „duonos kąsniu“, nors ir visai kukliu, žmonės buvo aprūpinti, be to, pati ideologija negalėjo leisti, kad šis kąsnis pirmautų. Viskas tarnavo ideologijai, todėl nenuostabu, kad inteligentija, kaip tam tikrų idėjų nešėja ir platintoja, turėjo privilegijuotą padėtį visuomenėje ir valstybėje: ji buvo reikalinga. Tačiau... ir tai, manyčiau, yra svarbiausia, tuometinis sistemos žiaurumas, šiurkšti prievarta ir žmogaus teisių bei laisvių nepaisymas sužadino plačią dvasinę rezistenciją, kuri, inteligentijos vadovaujama, suvaidino pagrindinį vaidmenį griaunant sovietinės sistemos pagrindus. Lietuvoje taip pat, kaip minėta, būtent inteligentija prisiėmė visuomenės pertvarkytojos vaidmenį, skelbdama amžinąsias laisvės, gėrio ir tiesos idėjas... Kas iš to išėjo, mes visi šiandien matome... Mūsų vadų ir jų atstovų valdžios troškulys numarino dvasios troškulį, o nedaugelis tų, kurių dvasios troškulys buvo stipresnis už valdžios troškulį, jau senai pasitraukė iš politikos ir iki šiol stengiasi savo kūryba palaikyti žmonėse mirštančią dvasią. Bet tokių, deja, nebuvo ir nėra daug, ženkliai daugiau tų, kurie visas savo galias nukreipia tam, kad įgytų ne bet kokios, o būtent „skanios“ duonos kąsnį. Todėl ir atrodo, kad nereikalingi šiandien šie dvasingieji - inteligentija. Nūnai reikalingi kiti - „pirkliai ir bankininkai“ (A. Maceina), visokiausio plauko verslininkai, biznieriai ir nežinia kieno prezidentai... Tai jie šiandien yra privilegijuotas visuomenės sluoksnis, tai jie šiandien valdo valstybės kūną ir jos vos gyvuojančią dvasią. Ko gi belieka tikėtis? Laukti, kol kiekvienas gal kada nors turės skanios duonos kąsnį?.. Beje, aprūpinti šio kąsniu kitus pirmiau nei save jau yra dvasingumo išraiška, nes, kaip sakė Berdiajevas, - „duonos MAN problema yra grynai materiali, bet duonos problema mano artimiesiems, visiems žmonėms -tai jau dvasinis, religinis dalykas“55. Gali kilti klausimas — o kas toliau, jeigu duonos problema taptų mums dvasiniu dalyku? Matyt, tuomet mes pradėtume ją spręsti, galvodami visų pirma ne apie save, bet apie savo artimus... Tai reiškia, kad tada mes išmoktume mylėti savo artimą kaip patys save, tai reiškia, kad tada mes išmoktume „stipriai aprėžti savą laisvę“ dėl kitų, vadinasi, dalytis su kitais savo būviu...

55 Бердяев Н. Истоки и смысл русского коммунизма. - Москва: Наука, 1990.

Tačiau mažai tikėtina, kad kada nors mums pavyks tai padaryti... Mes turime pripažinti, kad iš tikro pasaulyje nėra daug tokių žmonių, kurie „degte degtų artimo meile“. Šiandien dažnas galvoja ir rūpinasi tik savimi. Taigi ir jo pasirinkamas yra jis pats. O kadangi demokratija yra tokia valstybės sistema, kuri pirmiausia tenkina žmogaus materialinius poreikius, tad ir šios sistemos pasirinkimas visai suprantamas. Tačiau visiškai nesuprantama yra kitkas - kodėl mūsų protas susijo demokratiją vien su materialine gerove, visiškai nepaisydamas jos esmės, būtent to, kad ji yra „laisvės vykdymo būdas“.

Pasirinkimas išties lemia ateitį... Demokratijos pasirinkimas pats savaime nėra blogas dalykas, bet, manyčiau, tik tuo atveju, jeigu pati sąvoka nėra iškreipta. O ji, atrodo, gerokai iškreipta: apie tai išraiškingai byloja dabartinė demokratinių valstybių krizė. Tačiau tikėtina, kad daugelis šių valstybių vis dėlto išsilaikys ir nugalės smarkiai išsiplėtusios dabartinės krizės pasekmes. O mūsų valstybėlė, kuri iš visų jėgų, aukodama net savo individualybę ir aklai prisiimdama viską, ką jai siūlė Vakarai, veržėsi ir pagaliau prasiveržė į Europos demokratinių valstybių bendriją, ar pajėgs išsilaikyti?.. Gal, bet atrodo, tik tuo atveju, jeigu mūsų vedliai į šviesų rytojų atsikvošės ir pasikliaus savų išminčių protu. Tačiau jų pačių protas vis dar miega, tad vargu ar jie sugebės įvertinti savų išminčių palikimą -siūlytas savosios valstybės programas. Taigi miegančio proto išdaigos gali mums brangiai kainuoti...

Bet juk mes kažką statome, manome, kad demokratinę valstybę... Ar išties taip ir yra?..

 

KOKIĄ VALSTYBĘ MES KURIAME?

Jeigu visas demokratines valstybes priskirsime prie inkvizitoriškų, o tam yra pagrindo, nes, kaip minėta, jos visų pirma rūpinasi materialine žmonių gerove, tai mūsų valstybė, kuri vadina save demokratine, nors ir būdama inkvizitoriška, materialine žmonių gerove nesirūpina. Jai būdingi kiti inkvizitoriškų karalysčių bruožai... Apie tai pakalbėsime kiek vėliau. O dabar vėl grįžkime prie opios mūsų nūdienos problemos, kurios nepajėgūs išspręsti mūsų valstybiniai protai, būtent -aprūpinti žmones „duonos kąsniu“, kad jie galėtų išgyventi tiesiogine prasme. Apmaudu, kad, įveikti miego, mūsų valdžios vyrai nepajėgūs netgi suprasti šio „kąsnio“ reikšmę, kurią gerai suprato demokratinėmis vadinamos valstybės.

Lyrinis nukrypimas

„Duonos reikšmė yra ta, kad per ją išeina aikštėn žmogaus ryšys su gyvybiniu pasauliu. Žmogus yra iš šio pasaulio kilęs ir jame laikosi. Būdamas kūninė būtybė, jis yra palenktas visoms toms sąlygoms, kurioms yra palenktas ir visas gyvybinis kosmas. Joms jis turi nusilenkti, vis tiek ar to norėtų, ar nenorėtų. Gyvybinis alkis kaip tik yra šitos priklausomybės ženklas. Žmogus alksta ne tik valgio, bet apskritai viso gyvybinio gyvenimo. Gyvybė turi savo norų, savo reikalavimų,

todėl ji alksta ir prašosi patenkinama. Ji alksta maisto, judesio, poilsio, žaismo, priešingos lyties... Beveik visi šie gėrybės alkiai reiškiasi būtinai. Žmogus turi pasotinti savo gyvybę, nes kitaip ši žus arba bent sunyks, sunaikindama ir būtiną atramą dvasiai. Gali jis šitą gyvybės sotinimą apvilkti kultūrinėmis formomis, gali jis teikti jam aukštesnės dvasinės prasmės, gali jis jį apvaržyti ir susiaurinti, gali kai ko net visiškai išsižadėti, tačiau savo turiniu ir pačia savo esme gyvybės patenkinimas visados yra kūninis. Šiuo atžvilgiu jis yra žmogui bendras su gyvuliais. Jis rodo, kad gyvuliškumas žmoguje yra vienas iš esminių jo būties pradų, kad jis yra atrama jam pasaulyje būti bei veikti ir kad todėl gyvuliški reikalavimai negali būti esmingai atmetami arba nepaisomi. Duona kaip tik yra visų šitų reikalavimų simbolis. Ji išreiškia visą gyvybinį žmogaus gyvenimą. Duonoje susibėga visos mūsų gyvybės šaknys. Gyvybė yra taip sukurta, kad ji yra apspręsta šalia jos esančiam objektui. Ji turi šitą objektą įimti į save, turi su juo susijungti, juo pasipildyti, kad galėtų nurimti ir išsilaikyti. Duona kaip tik yra tasai šalia gyvybės stovįs objektas. Todėl gyvybė duonos būtinai ir siekia kaip būtinos savo buvimui sąlygos.

Čia tad ir glūdi tasai pagrindas, kodėl duona virsta istorine galybe, įgydama pasaulinės reikšmės ir pasaulinio vaidmens. Gyvybinio alkio patenkinimas yra būtinas žmogui ne tik todėl, kad jis būtų, bet ir todėl, kad jis laimingai būtų. Psichologinė subjektyvinė laimė yra neįmanoma tol, kol žmogus yra alkanas. Alkis yra vienas iš ryškiausių nelaimingumo ženklų. Alkis rodo, kad žmogaus būtybėje yra kažkokie plyšiai, kuriuos reikia užpildyti. Tai yra toks savaime aiškus dalykas, kad jis mums neatrodo esąs kokia nors problema. Tačiau iš tikro jis yra nepaprastai prasmingas ir gilus. Kadangi gyvybinis alkis reiškiasi būtinai ir reikalauja būtinai patenkinamas, todėl visi, kurie nori būti laimingi jau šioje tikrovėje, pirmoje eilėje stengiasi šį alkį pasotinti. Sotumas virsta pirmaeiliu ir pagrindiniu jų siekimu (išskirta mano. — TM). Laimingi šioje žemėje gali būti tik tie, kurie yra sotūs. „Palaiminti sotieji“ yra žemiškųjų kalnų evangelijos dėsnis. Be abejo, sotumas dar neišsemia visos subjektyvinės psichologinės laimės. Jos turinys yra žymiai platesnis negu tik duona. Tačiau duona yra šio turinio pagrindas, kuris laiko visą subjektyvinės laimės statinį. Sotumas yra pagrindas, ant kurio jau galima statyti visą tolimesnę psichologinę laimę.

Todėl kova už duoną yra kova už žemiškosios savo laimės pagrindus. Žmogus, kuris stengiasi būti laimingas jau šioje tikrovėje, savaime kovoja už duoną kaip už savo laimės nepakeičiamą sąlygą. <...> Inkvizitorius todėl teisingai pastebi Kristui: „Tu pasakei, kad žmogus yra gyvas ne vien tik duona. Bet ar Tu žinai, kad kaip tik šitos žemiškos duonos vardu žemės dvasia sukils prieš Tave, kovos su Tavimi ir Tave nugalės; kad visi eis paskui ją šaukdami: „Kas prilygs šiam žvėriui? Jis davė mums dangaus ugnies! Ar Tu žinai, kad praeis šimtmečiai, ir žmonija savo išminties bei mokslo lūpomis paskelbs, jog nesą jokio nusikaltimo, jokios nuodėmės, tiktai — alkis (išskirta mano. - TM)“. „Pasotink juos ir tuomet reikalauk dorybių“, - jie įsirašys savo žygio vėliavose, su kuriomis jie eis prieš Tave ir sugriaus Tavo šventovę“. Tai yra visai nuoseklus istorinis žmonijos posūkis. <...> Žmonijos nusigrįžimas nuo Kristaus yra nuosekli jos (minios. — TM) apsisprendimo už žemiškąją laimę išvada.

<...>

Žinodamas, kad duona yra žemiškosios laimės pagrindas, jis (inkvizitorius. — TM) pasistengęs savo karalystėje žmones visų pirma pasotinti. Tūkstantį metų vargę prie naujojo babiloniškojo bokšto statybos, žmonės galų gale įsitikinę, kad savo alkio jie patys nenuramins. Todėl atėję pas inkvizitorių maldaudami: „Pasotink mus, nes tie, kurie mums buvo žadėję dangaus ugnies, jos nedavė“. Inkvizitorius pasotinęs juos ir užbaigęs jų bokštą, nes jį užbaigti galįs tik tas, kuris pasotinąs žmones. Babiloniškasis bokštas čia yra žemiškosios laimės simbolis. Bet šios laimės susikurti alkani žmonės negali. Todėl jie meta visą savo darbą ir ieško, kas juos pasotintų. Šį laimės bokštą tūkstantį metų jie statė Kristaus nepaneigę. Galimas daiktas, kad jie statė jį net pagal Kristaus nurodymus <...>, slapta tačiau tikėdamiesi, kad galų gale visas šis darbas pasiseks ir žemėje bus įkurtas rojus. Tačiau pamatę, kad Kristaus kelias ligi jų ieškomos žemės laimės neveda, kad jie šio „laimės bokšto“ negali užbaigti, nes nėra sotūs, jie nusigrįžo nuo Kristaus ir atsikreipė į antikristinį inkvizitorinį gyvenimo pradą, kuris davė jiems duonos ir tuo būdu užbaigė šio bokšto statybą“56.

56 Maceina A. Didysis inkvizitorius // Raštai. - Vilnius: Mintis, 1990, t. 3, p. 143-1946.

Taigi būtent „duona“ tapo demokratinių valstybių pagrindu. Matyt, demokratinių santvarkų kūrėjai visai rimtai atsižvelgė į tai, kad laimė yra pagrindinis žmogaus prigimties apsisprendimas. Tai buvo teisinga, nes kuriant valstybę, žmonių troškimų būtina paisyti. Tačiau, atrodo, kad jie šiek tiek primiršo svarbiausią demokratijos pagrindą - laisvę, kurios turinys yra, kaip ne kartą minėta, žmogiškumas, meilė, tiesa ir teisybė, žodžiu, visai kita „duona“... Galima tik numanyti, kad tai ir tapo dabartinės visuotinės demokratinių valstybių krizės priežastimi. Juk tokiose valstybėse yra „tik alkanieji ir sotieji“, tad ir „nuodėmės ir dorybės čia nyksta“. Bet...

Lyrinis nukrypimas

(tęsinys)

„Bet sykiu čia nyksta ir laisvė (išskirta mano. - TM). Inkvizitorius būdingai pastebi ir paaiškina, kodėl jis su savo šalininkais galįs žmones pasotinti: „Niekados, niekados jie patys savęs nepasotins. Joks mokslas neduos jiems duonos, kol jie bus laisvi“ (išskirta mano. - TM). Todėl išalkę žmonės ateina ir sudeda „savo laisvę prie mūsų kojų sakydami: „Verčiau padarykite mus vergais, bet pasotinkite“. Inkvizitorius pabrėžia šį dėsnį kaip principą: „Duona ligi soties ir laisvė yra nesuderinamos.“ Pabrėžimas labai nuostabus. Kodėl gyvybinio alkio pasotinimas yra nesuderinamas su laisve? Kodėl žmogus, norėdamas būti sotus, turi išsižadėti laisvės ir virsti vergu? Kodėl laisvas gali būti tik tas, kuris yra alkanas? Duonos ryšys su vergiškumu ir laisvės ryšys su alkiu pasidaro labai paslaptingas. <...>

Šitą ryšį mums nušviečia Kristaus žodžiai <...>: „Žmogus gyvas ne viena duona“ (Mt 4,4). Tai reiškia, kad žmogus, be fizinės savo gyvybės, turi dar ir dvasinę gyvybę, kurią taip pat reikia išlaikyti ir išvystyti, tačiau jau nebe duona... Duona nėra vienintelis žmogiškojo buvimo pagrindas, nes fizinė gyvybė nėra vienintelis žmogiškosios būties pradas. Tačiau jeigu ne viena duona žmogus yra gyvas, savaime aišku, kad ne vienos tiktai duonos žmogus ir alksta. Šalia gyvybinio alkio, žmoguje esama ir dvasinio alkio... Šitą aukštesnį alkį atskleidė pats Kristus Kalno pamoksle sakydamas: „Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo (išskirta mano. — TM), jie bus pasotinti“ (Mt 5, 6). Teisybė čia yra tasai objektyvus turinys, kuriam yra apspręsta žmogaus dvasia. Kaip duona yra objektas fizinės gyvybės, taip teisybė yra objektas dvasinės gyvybės. Kaip duona simbolizuoja visa tai, ko trokšta ir ieško kūninė žmogiškosios prigimties sąranga, taip teisybė simbolizuoja visa tai, ko ieško ir trokšta žmogaus dvasia.

Bet kaip tik šitoje vietoje mums atsiskleidžia vienas labai savotiškas žmogiškosios prigimties bruožas. Kadangi žmogus yra vienas ir vieningas, todėl kūninis alkis jame susipina su dvasiniu alkiu, vienas antrą paremdami ir vienas antrą stiprindami. Kūno alkis visados nurodo į aukštesnį dvasinį alkį, o dvasinis alkis pasilieka kūno alkį patenkinus. Dvasia ir kūnas žmoguje yra taip glaudžiai susiję, kad vieno gyvenimas daro įtakos kito gyvenimui. Nagrinėdami šias sajas, mes susekame nepaprastos svarbos dėsnį, kurį galima šitaip išreikšti: kūno alkio pasotinimas niekados nėra pilnas, jeigu nėra pasotinamas ir dvasios alkis. <...> Žemiškoji duona pasotina žmogų tik tuo atveju, kai sykiu su ja jis valgo ir dangaus duonos Kristaus skelbiamos teisybės pavidalu. Duona ir teisybė yra neatskiriamai susijusios. Tai yra gilus žmogiškosios būties ir žmogiškojo gyvenimo dėsnis.

Inkvizitorius gerai suprato šitą dėsnį ir todėl žinojo, kad kol žmonėse bus gyvas teisybės alkis bei troškulys, tol duona jų nepasotins, tol jie bus amžinai alkani, neramūs, neklusnūs ir maištingi. Reikia išnaikinti šitą aukštesnio turinio alkį. Reikia padaryti, kad žmonės alktų tiktai duonos, kad jie būtų gyvi tiktai duona, kad teisybė virstų jiems tik svajone, kuri kartais švysteli tarsi tolimas žiburėlis, bet nebevilioja ir nebedegina. Tuomet, tiktai tuomet jų pasisotinimas duona bus tobulas ir jie, jos gavę, bus ramūs ir laimingi. Bet juk teisybės alkis kyla iš laisvės. Žmogus trokšta aukštesnio turinio todėl, kad jis yra atpalaiduotas savo esme nuo šio medžiaginio pasaulio, nuo visų jo objektų ir sričių. Laisvė, kaip aukščiau buvo sakyta, yra nuolatinis kvietimas į idealinę tikrovę. Tačiau kol šitas kvietimas yra gyvas, tol žmogus negali nurimti šioje tikrovėje ir tol jis negali būti šios tikrovės turiniu sotus. Reikia tad sunaikinti žmoguje laisvę. Reikia, kad jis pats laisvės išsižadėtų, ją paneigtų, pats leistųsi pavergiamas. Tuomet niekas jo aukštyn nebekvies, tuomet jis pasidarys visiškas šios tikrovės gyventojas ir tuomet duona bus jam vienintelis jo alkio objektas kaip ir gyvuliui. Inkvizitorius taip ir padarė: jis paėmė žmogaus laisvę, o davė jam duonos“45.

45 Ten pat, p. 146-148.

Manau, kad žmonių aprūpinimas duona yra visų valstybių, save vadinančių demokratinėmis, būdingas bruožas. Čia slypi tam tikras paradoksas. Laisvė, kaip pagrindinis demokratijos principas, kurį deklaruoja ir pabrėžia visos šios valstybės, tampa savotišku mainų arba pasirinkimo objektu. Ir reikia pripažinti, kad „duona“ beveik visada laimi. Ką gi daryti su dvasios troškimais, kurie pasireiškia sunkiai nusakomu kažko (aukštesnės, idealinės tikrovės?) ilgesiu. Jiems numarinti demokratinėse valstybėse yra nemažai priemonių. Nuo seno skambąs kaip varpas minios reikalavimas „Duonos ir žaidimų“ čia yra visiškai patenkinamas. Pas mus šis minios reikalavimas vykdomas iš dalies: duonos „duoda“ mažai ir jos „kąsnis“ kasdien sparčiai mažėja, nes mokesčių sistema visiškai išbalansuota. Tiesa, žaidimų bei žaismo netrūksta, pavyzdžiui, šlykštus stručių kiaušinių valgymas, maudymasis purve, kiaulės (tegu ir jūros) šventė, „šipsoniukų dalijimas“ (kas tai?!), muilo burbulų pūtimas Lukiškių aikštėje, tapęs, kaip teigia žiniasklaida, tradiciniu (tad ne veltui Fiodoras Dostojevskis sakė, kad inkvizitoriškoje karalystėje žmonės tam tikra prasme tampa „idiotiški“)... Mes kiekvieną dieną kažką švenčiam: ne gyvenimas, o ištisa šventė, taigi teisi buvo Poetė: „mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnių...“ Ką čia dar būtų galima pridurti? Kvailysčių, pasišovusių užgesinti dvasios troškulius pas mus gyva galybė, tik „duonos“, deja, trūksta, tiesa, toli gražu ne visiems... Bet ką daryti su ta paslaptingąja laisve, kurios turinio niekas nenori suprasti, įsisąmoninti, juolab mėginti vykdyti. Tai išties klausimų klausimas, kuris turėtų nustoti būti tik klausimu, o pavirsti bendru rūpesčiu. Bet kol žmogus rūpinsis vien tik duona, jam nerūpės dvasia. Tačiau, pasak Maceinos, „laisvam žmogui duona yra teisybės ženklas“. Vadinasi, tam, kad duona taptų žmogui teisybės ženklu, reikia būti laisvam, vadinasi, žmogiškam, geram, mylinčiam... O tol, kol „dvasinis alkis“ sėkmingai marinamas, žmonijos šūkis „Paverkite mus, bet pasotinkite!“ liks pagrindiniu jos šūkiu, atspindinčiu visus jos troškimus.

Lyrinis nukrypimas

(tęsinys)

„„Paverkite mus, bet pasotinkite!..“ Šitas šūkis aidi visoje pasaulio istorijoje.

Juo labiau auga žmonių skaičius pasaulyje, juo didėja ir skaičius tų, kurie dangaus duoną iškeičia į žemės duoną. Apsisprendimas už fizinį savo reikalų tenkinimą pametant dvasinius reikalus sudaro tą didžiąją istorijos tragediją, tą tiesiog apoka-liptinę katastrofą, kuri gresia žmonijai... Pastaraisiais laikais pergyvenome ištisą eilę ideologijų, kurios visos atsirėmė į žemės duoną ir norėjo jos padedamos sukurti laimę šioje tikrovėje. Šiandien didelė šių ideologijų dalis jau yra žlugusios. Tačiau jos žlugo ne dėl to, kad pasaulis būtų apsisprendęs už dangaus duoną, bet dėl to, kad atėjo kitos ideologijos, kurios duoną ne tik skelbė, bet ir jos apsčiai turėjo. Jos dykumų akmenis buvo pavertusios duona, todėl minios ir nubėgo paskui jas. Tačiau pati žemės duona čia pakeitė tik savo pavidalą. Ji buvo siūloma bei duodama, tiktai kitokiu vardu. Tačiau savo esmėje ji pasiliko ta pati: vergų alkio sotintoja. Pasaulis šios duonos turbūt niekados nebuvo taip ištroškęs kaip dabar - po visų praėjusių baisybių, po vargų ir kančios. Inkvizitorinis duonos problemos išsprendimas šiandien net aktualesnis negu seniau. Šūkis „Paverkite mus, bet pasotinkite“ pradeda būti dabar vykdomas visu plotu. Mes pamažu, bet nesulaikomai artinamės į sotumo, ramybės ir gerovės tarpsnį, tačiau tuo pačiu į nelaisvės, neapsisprendimo ir nesavos sąžinės laiką. Milijonai sudeda savo laisvę, savo garbę ir savo sąžinę po juos pasotinusių žmonių kojomis. Jie pasidaro ramūs ir laimingi. Tačiau tuo pačiu jie išsižada aukštesnio gyvenimo, išsižada teisybės alkio, kuris vienintelis padaro žmogų laisvą ir kuris vienintelis jį iškelia viršum gyvulio. Inkvizitorinis pradas ateina į pasaulį švelniu, net maloniu, tačiau labai aiškiu pavidalu. Duonos problema perskiria istoriją į du frontus, ir šių frontų grumtynėse slypi busimosios istorijos paslaptis“46.

46 Ten pat, p. 157-158.

Kartais atrodo, kad šios paslaptys pradeda aiškėti, o gal iš tikro - tik atrodo. Tačiau tai, kad gerovė, sotumas, ramybė -žodžiu, visa tai, ką išvardijo Maceina ir ką iš visų jėgų mėgina šiandien palaikyti ir išlaikyti vadinamosios demokratinės valstybės, pastaruoju metu pradėjo smarkiai klibėti. Matyt, tuštuma, kuri ilgus metus gyveno šių valstybių statiniuose, pamažu pradėjo jas griauti... Ar sugriaus?...

Tačiau grįžkime prie inkvizitoriškos karalystės, kuri, atrodo, yra mūsų pažangių demokratinių valstybių „pirmavaizdis“. Kaip ją galima būtų pavaizduoti?

Lyrinis nukrypimas

(tęsinys)

„Koks tad yra šitas inkvizitoriškosios karalystės vaizdas? Kaip kuriasi ir kaip išsivysto gyvenimas, kuriame vietoje laisvės yra duona, vietoje apsisprendimo — vergiškas klusnumas ir vietoje meilės - prievarta? Kaip atrodo žmogus, išsižadėjęs aukštesnio alkio, savos valios ir savos asmenybės? Šitie klausimai yra ne tik teorinio pobūdžio. Jie turi ir didelės praktinės vertės. Pastarųjų kelių šimtmečių gyvenimas ėjo nuolatine inkvizitoriškosios karalystės kūrimo linkme. Savo pačių akimis mes regėjome šios karalystės iškilimą. Mes regėjome žmogų, vainikuojantį karaliais tuos, kurie jam žadėjo duonos; savo sąžinę sudedantį į rankas tų, kurie už jį mąstė ir sprendė; savo asmenybę paneriantį į kolektyvą tautos, rasės ar klasės pavidalu. Todėl Dostojevskio legendoje nupieštas šitokio žmogaus vaizdas yra ne kas kita, kaip mūsų dienų vaizdas. Inkvizitoriaus karalystė niekados nebuvo pasaulyje tokia ryški ir mums taip artima, kaip dabar. <...>

Stebint kai kurių moderninių valstybių išsivystymą, galima paregėti, kiek jos buvo nukopijavusios inkvizitoriaus karalystės santvarką. Inkvizitoriaus karalystė buvo visų šių valstybių pirmavaizdis. Net sąmoningai ir nežinodami inkvizitoriaus planų, šių valstybių vadovai jas kūrė ir tvarkė taip, kad jos pasidarė inkvizitoriškosios idėjos įsikūnijimas visai konkrečiu pavidalu. Kai žmogus pradeda eiti savęs nužmoginimo keliu, jis juo eina visiškai vienodai ligi pat galo, vis tiek ar jis bus šešioliktojo šimtmečio inkvizitorius, ar dvidešimtojo diktatorius, nes laikas čia nebetenka reikšmės“59.

59 Ten pat, p. 187; 192-193.

Iš tikrųjų laikas čia nebetenka jokios reikšmės: tą patį mes galime pasakyti ir apie savo metą... Tačiau kad ir kaip mes peiktume demokratijos santvarką, netgi priskirsdami ją prie inkvizitoriškų, kitos geresnės valstybės valdymosi sistemos dar niekas nesugalvojo, nors, kaip minėjau, lietuviai, matydami visus demokratijos trūkumus, buvo sumanę padaryti ją tobulesnę. Bet jų mintimis bei valstybės kūrimo programomis niekas, atrodo, rimtai nesusidomėjo.

Tad kokie yra demokratijos pranašumai? Pagrindinis pranašumas yra tas, kad ji, kaip sakė Maceina, teikia laisvę. Tačiau kam reikalinga ta laisvė? Atsakymas gal net pernelyg aiškus: tam, kad pripildytų demokratiją turiniu, kurį „pasigaminti“ turime mes patys, juolab kad galimam žmogaus sukurtam turiniui demokratinėse valstybėse yra atrama - duona, kuria „žmogus turi (ir gali. - TM) pasotinti savo gyvybę, nes kitaip ši žus arba sunyks, sunaikindama ir būtiną atramą dvasiai“. Taigi duona yra būtina dvasiniam išsivystymui. Pasak Maceinos, duona gali pasotinti žmogų tik tada, kai kartu su ja jis valgys ir kitokią duoną - „dangaus duoną“, kuri bus jam svarbesnė, nes kaip tik ji taps jo apsisprendimu. Tuomet, reikia manyti, laisvė nebus „neiginiu“, o taps teiginiu - apsisprendimu, kurį jis vykdys visą savo gyvenimą. O kol žmogus nepajėgia apsispręsti, tol jis ir vaikščios tarsi ant peilio ašmenų. Sis jo vaikščiojimas ant peilio ašmenų akivaizdus dabartinėje Lietuvoje. Atrodo, kad šis vargšelis tuoj nukris, suduš į skeveldras... Nukris todėl, kad čia jis neturi jam reikiamos svarbios atramos - duonos, kurią teikia (ne duoda, o suteikia sąlygas ją turėti) žmogui išsivysčiusios demokratinės valstybės, seniai supratusios, kad duona yra „pagrindinis žmogiškosios prigimties apsisprendimas“. Lietuvoje duona yra didžiausia dabarties problema, nes sąlygos, kurios turėtų būti valstybės sudaromos ją turėti, labai menkos, o turėti pakankamai -tai vien valdžios privilegija. Manyčiau, tai atsitiko todėl, kad žmogaus ir valstybės santykiai nuo pat mūsų savarankiškos valstybės įsikūrimo buvo gerokai iškreipti. Ir nors Lietuva prasiveržė į europinių demokratinių valstybių sandraugą, tai, deja, nieko neišsprendė. Kartais net susidaro įspūdis, kad Lietuva visiškai neatitinka jokių demokratijos standartų, o jos „demokratiški“ apdangalai apgaulingi, nes joje įsivyravo panieka žmogui, melas, apgaulė, šmeižtas... Taigi „gyvybinis alkis“ vis stiprėja ir darosi nepakenčiamas. „Gyvybinis alkis yra toji vieta, į kurią atsiremia ir kurioje įsitvirtina antikristinės jėgos...“ Tad kokią valstybę mes kuriame? Stebint mūsų valstybės gyvenimą, visa kas joje vyksta, galima daryti išvadą, kad mes, deja, kuriame valstybę, kurioje pakėlė galvą Kainas...

VALSTYBĖ - PABAISA47

O kaip kitaip galima pavadinti valstybę, kurioje mes regime Kaino prisikėlimą? Savo laiku Antanas Maceina mus perspėjo, kad tai gali atsitikti. Savo straipsnyje „Kaino prisikėlimas“ jis rašė: „Pasitaiko laikų, kada Kainas švenčia savo prisikėlimą. Pasitaiko laikų, kada kainiškoji dvasia atgema ne tik atskiruose žmonėse, bet ir ištisose bendruomenėse, net tautose“. Įžvalgus filosofas tarsi numatė savo tautos likimą. Tačiau kaip suprasti, pajusti, kad Kaino laikas atėjo? Filosofo atsakymas visiškai aiškus: „Kur tik randame Dievo, žmogaus ir žemės neapykantos (išskirta mano. - TAT), ten visur jaučiame prisikeliantį Kainą“48. Deja, šiandien mes visą tai iš tikrųjų „randame“ Lietuvoje. Tačiau kaipgi pasireiškia ši neapykanta?

Neapykanta Dievui visada pasireiškia tada, kai valstybėje „įsitvirtina antikristinės jėgos“, o jų įsitvirtinimo priežastys yra sparčiai plintantis žmonių nuskurdinimas ir kultūros paneigimas. Žmonių „gyvybinis alkis“ (plačiąja prasme), kurio nepaiso mūsų valdžios atstovai, leidžia šioms jėgoms įsišaknyti ir įsikeroti mūsų gyvenime. Tačiau „ne apie tai sukasi mūsų dienų mintys, kad daug kam stinga pragyvenimo, kad daugelis skursta ir alksta, bet pirmoje eilėje apie tai, kad ekonominiai trūkumai yra palietę žmogų kaip asmenį (išskirta mano. -TM), kad jie yra žmogų paniekinę ir pažeminę. Žmogus gali gyventi ir dideliame neturte, bet kol jis jaučia žmogiškąją vertę, kol neturtas nesikėsina ant žmogiškojo kilnumo, tol jis yra tik atsitiktinis dalykas, kuris gyvenimo problemos nesudaro“49. Didžiausia mūsų dabarties problema kaip tik yra ta, kad „ekonominiai trūkumai“ pasikėsino į žmogų kaip į asmenį, jį paniekino bei pažemino. Būtent taip dabartiniu metu ir pasireiškia neapykanta žmogui. Ši neapykanta glaudžiai susieta su neapykanta Dievui, kuris būdamas Meilė, įsakė mylėti savo artimą kaip save patį, vadinasi, nedaryti jam piktą, neskriausti, rūpintis juo bei dalytis. O neapykanta žemei - tai nuoseklus padarinys tos didžiulės nemeilės bei nepagarbos, kurį įsivyravo mumyse kaip Kaino antspaudas. Sunku keliauti per Lietuvą, nes skaudu žiūrėti į išdraskytą, apleistą, apiplėštą, dirvonuojančią bei prišiukšlintą žemę... Ir dažnai pagalvoji, kodėl tai atsitiko ir kodėl tai prasidėjo, kodėl tai įgijo tokius mastus? Knygos pradžioje mėginau į šiuos klausimus atsakyti. Dabar priminsiu vienu sakiniu: įsikerojo, matyt, tada, kai Atgimimas virto „išsigimimu“, o prasidėjo - kai griovimo dvasia išskleidė savo sparnus virš Lietuvos. Juk griovimas yra velnio nuostata, bylojanti apie neapykantą Dievui Kūrėjui, žmogui kūrėjui ir Žemei - Tėvynei. Gaila, kad ši neapykanta tarsi nejučiomis prasiskverbė ir į mūsų sielas - žmogus, padedant (netiesiogiai) valdžiai, pradėjo ardyti save, savo šeimą, griauti savo namus, vogti bei žudyti savo artimuosius... Taigi įvyko, kaip rašė Maceina, „artimo meilės iškeitimas į neapykantą...“

47   Rašydama šį skyrių iš dalies rėmiausi savo straipsniu „Savoje šalyje pranašu nebūsi“, išspausdintu savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“ (1995 05 06, Nr. 18).
48   Maceina A. Kaino prisikėlimas: esminiai bolševizmo bruožai // Raštai, -Vilnius: Margi raštai, 2007, t. 12, p. 211, 280.
49 Maceina A. Socialinis teisingumas: kapitalizmo žlugimas ir naujos santvarkos socialiniai principai // Raštai. - Vilnius: Mintis, 1992, t. 2, p. 11.

 

    Kur mūsų šalyje dingsta Europos Sąjungos milijardinės lėšos, skirtos statyboms, įvairiems projektams bei kitiems reikalams spręsti siekiant pagelbėti žmonėms?.. Ką duoda nesibaigiantys auditai?.. Ką reiškia vis augantys mokesčiai — už šaltą vandenį, už „gyvatukus“, už energijos matuoklius, už elektrą, už išrašomus mokėjimo kvitus ir t. t.?.. Ką dar sugalvos mūsų „išmintingi“ valdžios vyrai, kad ir toliau vykdytų savo žmogaus apiplėšinėjimo politiką?.. Kiek dar bus prigalvota visokio plauko komisijų, kurios svarstys nieko nereiškiančius mūsų gyvenimo klausimus, kaip, pavyzdžiui, ilgas bei nuobodus svarstymas atseit nereikalingo mums laiko kaitaliojimo, nes tai žalinga žmonių sveikatai (koks jaudinantis rūpinimasis žmonėmis)? Kaip ilgai mūsų žiniasklaida (o kartu ir vadinamoji „etikos sargų“ komisija) svarstys, ar žodis „boba“, savo laiku mestas Prezidentės adresu, įžeidžiantis ar ne? Svarstė ilgai, kol žmonių susidomėjimas neatslūgo... Tačiau panašių „bylų“, kurios baigiasi tik šnekomis, ir šiai komisijai, ir žiniasklaidai tikrai netrūksta: tai ir seimūnų-šokėjų byla, ir seimūnų-sukčių, ir... Ką darysi, žmonėms, kaip sakė vienos populiarios televizijos laidos vedėjas, reikia „skanių kąsnelių“... O tokių „skanių kąsnelių“ „iškasama“ daug: „prisotina“ žmones vienu, kaipmat atsiranda kitas. Pavyzdžiui, kai vadinamoji „pedofilų byla“ prarado žmonių susidomėjimą, tuoj pat atsirado kitų, ne mažiau „patrauklių“ bylų ir bylelių... „Žiūrim, ką turim“... Atrodo, kad gyvename „negąsdintų idiotų“ šalyje, kurie kartais patys nežino nei ką daro, nei ką šneka, žodžiu, - „surašo savo kultūrinį pjūvį“ (taip „išmintingai“ pareiškė laidos, skirtos konkursui „Tikime laisve“, dalyvis). Nustebau išgirdusi tokį, švelniai tariant, keistoką pasisakymą. Tačiau ko čia stebėtis?.. Maceina teisingai sakė, kad inkvizitoriškoje karalystėje žmonės „suvaikėja“: jų protas pasidaro „kuklus“. Švelniai pasakyta, tačiau Maceina čia pat pridūrė, kad „Inkvizitoriaus karalystėje žmonės darosi tam tikra prasme idiotiški“. įdomu, ar greitai jie pradės dainuoti „vaikiškas daineles“? Manau, kad jau pradėjo, o greitai pasišokdami ir visai „įsidainuos“, nes „iš inkvizitoriaus karalystės yra pašalinama ne tik žmogiškoji didybė, bet ir žmogiškoji rimtis“50, pridurčiau — ir protavimas. Žmogiškosios rimties, didybės bei protavimo mūsų žmonėms, juolab mūsų politikams išties trūksta, beje, kaip ir elementarios kultūros -ir žmogiškosios, ir politinės. Tačiau ko tikėtis, jeigu kultūra negerbiama, ji tarsi nemiela podukra, kuriai retkarčiais, sukandus dantis, reikia numesti kokį grašį... Kultūra juk ne „žaismas“, ypač toks, koks buvo organizuotas mūsų tūkstantmečio šventimas, kai į orą buvo išleista daug (devyni, o gal daugiau?..) milijonų, tiesa, nemaža dalis jų dar kažkur dingo... „Žaismas“ pas mus yra toks svarbus dalykas, kad jokių pinigų negaila: čia galima ir save parodyti, ir į kitus pasižiūrėti, o svarbiausia - nustebinti ir „žaismo“ mastais, ir išlaidavimu. Matyt, tai turėtų reikšti, kad savo liaudies džiaugsmui mums nieko negaila. Bet kažin, ar ką nors nustebinsi. Tačiau „žaismas“ vietoj kultūros save pateisina - juk jis yra būdas atitraukti žmonių dėmesį nuo nuolat blogėjančios materialinės jų padėties. Be to, tai gana veiksmingas būdas padaryti juos... „idiotais“. Tad nieko nuostabaus neatsitiks, jeigu netrukus pas mus įsivyraus „debilas su laiminga šypsena ir skaidriomis akimis...“ Juk Europoje (o ypač Amerikoje) visi šypsosi (tiesa, dabar gal ne taip plačiai kaip anksčiau) dirbtiniais dantimis. Pas mus gi šypsosi ne taip dažnai ir ne taip plačiai, matyt, pinigų protezams neužtenka... O juk norėtųsi, kad žmonės kuo daugiau šypsotųsi - šypsotųsi nuo gyvenimo pilnatvės. Valdžia taip pat to nori, bet (jos intencija kita) dėl kitų priežasčių: džiugi žmonių šypsena būtų lyg jos veiklos pripažinimo ženklas. Tačiau... tauta nesišypso — žmonės gelbėjasi, bėgdami į besišypsančias šalis. Žmonės bėga ne tik nuo skurdo, bet, manyčiau, pirmiausia nuo pažeminimo bei paniekinimo.

Taigi, manau, valdžios, kuri yra „valstybės galva“, vadovaujanti sudėtingam valdžios aparatui ir atstovaujanti valstybei51, ir žmonių santykiai, norint išvengti valstybės bankroto, turi būti stropiai apibrėžti, nes šie santykiai yra vienas iš svarbiausių kelrodžių, kuriant iš tikrųjų demokratinę valstybę. O mūsų šalyje šie santykiai, galima sakyti, tiesiog tragiški. Manyčiau, kad čia pirmiausia reikėtų kalbėti apie valdžios ir asmens santykius, nes būtent šiuose santykiuose kaip veidrodyje atsispindi visos mūsų gyvenimo negerovės, o mūsų vadinamąją demokratiją „ištinka sunkumai“, kurie kyla dėl „demokratijos sąmonės krizės“, asmens sampratos nuosmukio, demokratijai išauklėtų vadų stokos, visuomeninio atsakingumo pajautimo sumenkėjimo. Visa tai ne tik mūsų šalyje, o apskritai - ne vienoje šalyje gali sužlugdyti demokratiją52, o ką kalbėti apie jos užuomazgas...

Taigi grįžkime prie valdžios (valstybės) ir asmens santykių, nes šie santykiai kaip tik ir sudaro demokratijos pagrindą. Priminsiu, ką apie šiuos santykius bei jų svarbą kalbėjo savosios (lietuviškosios) valstybės pagrindų kūrėjai. Būdinga, kad ir pirmoje savo programoje „Į organiškosios valstybės kūrybą“ ir antroje - „Į pilnutinę demokratiją“ šie santykiai buvo apibrėžti kaip valstybės tarnavimas žmogaus asmenybei. „Žmogus, kaip asmuo, yra aukštesnis pradas už visuomeninį gyvenimą ir tuo pačiu už valstybę“, - sakoma pirmoje programoje ir paaiškinama, kad taip yra todėl, kad „asmuo yra ne tik vertybių kūrėjas<...>, bet ir pats nelygstama vertybė“53. Tą pačią mintį mes randame ir kitoje jų programoje „Į pilnutinę demokratiją“, kurioje jos autoriai pabrėžia, kad „ne žmogus valstybei, bet valstybė žmogui turi tarnauti"; „Demokratija gali būti atremta tik į tam tikrą žmogaus sampratą, būtent, kad žmogus yra nelygstamai vertinga asmenybė<...> Iš vienos pusės, žmogaus asmuo yra vertybė pati savimi, todėl negali būti naudojamas kaip priemonė kam nors (išskirta mano. - TM). Iš antros pusės, savo esme žmogus yra suaugęs su bendruomene, todėl negali elgtis savavališkai (išskirta mano. - TM). Kur nėra šitokios žmogaus sampratos, ten negali būti nė tikros demokratijos sampratos“ 54 (išskirta mano — TM).

Dabartinėje Lietuvoje tikrai nėra tokios žmogaus sampratos, vadinasi, nėra ir tikros demokratijos sampratos. O jei šios sampratos nėra, tai akivaizdu, kad tai, ką mes kuriame, labai nutolo net nuo paplitusios pasaulyje „tiesiog demokratijos...“ Beje, apie valdžios ir žmogaus santykius labai vaizdingai ir išraiškingai rašė vienas iš programos „Į organiškosios valstybės kūrybą“ rengėjų (nepelnytai užmirštas) Juozas Ambrazevičius-Brazaitis. Jis tikrai buvo vienas tų, kuris liudija tiesą (Jn 18, 37), tad susipažinti su jo mintimis „apie Karaliaus, kaip valdžios reiškėjo, ir Asmens, kaip valdinio, santykius“ tikrai verta. Savo alegorijoje „Dvi karalystės“ Brazaitis rašė: „Valdžia įpareigota rūpintis asmeniu; ji duoda jam savo pavyzdį. <...> Valdžios pareiga ne tik nedaryti netiesos asmens atžvilgiu, bet pareiga tiesą vykdyti ir prižiūrėti, kad ji nebūtų pažeidžiama vieno asmens santykiuose su kitu“55. Pažymėtina, kad šioje mažoje studijoje Brazaitis, beje, kaip ir kiti savosios valstybės pagrindų rengėjai, iškėlė tris principus, kurie turėtų tapti valstybės pamatais, tai yra tiesa, teisingumas ir meilė; „jų išmintingas derinimas pašalina konfliktą tarp asmens ir valdžios“, — teigė jis. Nesunku suprasti, kad čia Brazaitis kalba kaip tik apie laisvę, tiksliau, apie laisvės turinį, kurį kiekvienas turi atrasti pats, nes valstybė „pradedama kurti nuo piliečio, asmens dvasios perdirbimo. Ne nuo viršaus, bet nuo apačios. Ne nuo tavęs ir jo, bet nuo manęs. Ne nuo kontrolės, ar gerai elgiasi jis ir tu, bet nuo kontrolės, kaip aš elgiuosi: ar kito neskriaudžiu, ar nekalbu prieš jį neteisiai, ar aukoju našlei skatiką ir pats aukojuosi kitiems ir kitų gerovei. <...> Ar esi asmuo ar valdžia - neužmušk, nevok, nekalbėk neteisiai prieš savo artimą, negeisk nė vieno daikto, kuris yra tavo artimo, ir t. t. Jei tai darai būdamas valdžioje, darai dvigubą netiesą"56 (išskirta mano. - TM). Čia Brazaitis kalba apie kiekvieno asmens (neaplenkiant valdžios atstovų) atsakomybę „visoms jėgoms“ kurti savąją valstybę „pirmiausia savyje“. Ir jeigu „ji vis dar nėra sukurta, tai priežastis ne įstatymų ir valdžios nebuvimas, bet per mažos pastangos vieno, antro... milijoninio žmogaus savyje tuos įstatymus įgyvendinti“57. Beje, Brazaitis labai aktyviai reiškėsi politikoje ne tik tarpukario Lietuvoje, bet ir užsienyje (ypač Vokietijoje, vėliau - kiek mažiau - Amerikoje), kurdamas su savo bendraminčiais busimosios valstybės ateitį. Tačiau vyraujantis politikoje „gyvulinės kovos principas“, kurio jis buvo kategoriškas priešininkas ir netgi auka, atbaidė jį nuo politikos. Politika, jo nuomone, turi būti morali: „Krikščioniškoji moralė, - rašė Brazaitis, - mums yra nepaneigiama norma, kurios privalo paisyti visas žmogiškasis veikimas, taigi ir politinis“58. Supratęs, kad jo paties ir jo vienminčių pastangos kurti Lietuvos ateitį, yra bergždžios, kad vargu ar šiame pasaulyje galima ką nors pakeisti, jis pamažu pradėjo trauktis iš politikos, kol visai nuo jos nutolo. Manyčiau, kad Brazaičio alegorinis pasakojimas „Dvi karalystės“, kuriame jis padalija visą pasaulį į du priešingus pasaulius, kaip tik ir byloja apie jo kartų nusivylimą bet kokia politine veikla. Jis labai išgyveno, kad ilgus metus dalyvaudamas politinėje veikloje pavirto, jo manymu, „politine lachudra“...’ Manau, kad jis tikrai ja „nepavirto“, nes buvo aukštos moralės ir taurių principų žmogus.

Taigi Brazaitis nenorėjo būti nei „politine lachudra“, nei „artistu“ politinėje arenoje ir, kaip minėta, skaudžiai išgyveno savo dalyvavimą šioje veikloje. Bet juk kam nors reikia pasipriešinti esančioms negerovėms, reikia su jomis kovoti... Prisiėmęs ant savo pečių kovos naštą bei atsakomybę už savo tautos likimą, jis tapo, kaip jį pavadino Maceina, šios „kovos pras-meniu“. Tačiau jis kovojo taikiomis priemonėmis, vadovaudamasis krikščioniškosios moralės principais. Retorinis klausimas - įdomu, ar mūsų laikais yra tokių žmonių kaip Juozas Brazaitis?.. Žvelgiant į mūsų politinę areną, į mūsų politinius veikėjus ir jų veiksmus, pradedi tuo stipriai abejoti. Šiandien labai aktualiai skamba Brazaičio žodžiai: „O dabar tik vaidyba, vaidyba — tokia, kaip kaimo bernai surengia vakaruškas. Man tebėra koktu, kad esu tos vaidybos artistu...“59 Mūsiškiams -nekoktu, mūsų „artistai“ sukasi, sukasi politinės karuselės ratu, vykdydami savo „lachudrišką politiką“ ir kovodami vieni su kitais „iki kandžiojimo dantimis ir draskymo nagais“: verčia vienas kitą iš užimamų postų, skelbia visokiausias interpeliacijas, papeikimus, įspėjimus ir t.t., „kovodami“ už „skaidrumą“ (įdomų, ką, jų supratimu, tai reiškia?) ir „nepriekaištingą moralę“. Jie pavertė farsu beveik visą savo veiklą. Bet ką čia padarysi - vienu žodžiu, „artistai“. Taigi natūralu, kad vaidyba -jų pagrindinis užsiėmimas. O mes - mes visi tik masuotė, fonas... Tiesa, ši masuotė darosi net labai reikalinga, kai vaidinami didieji spektakliai, pavyzdžiui, rinkimai - prezidento, seimo, gal mero, nors mero rikimuose tauta nedalyvauja, -čia pretendentai kovoja tarpusavy... Taigi kai prasideda didieji spektakliai, tada masuotė iškyla į pirmą vaidybos planą. Ji tarsi staiga pasidaro svarbi, bet čia nieko nuostabaus nėra, nes nuo jos sprendimo priklauso, kas iš „artistų“ vaidins pagrindinius vaidmenis valstybės valdyme.

Ne kartą minėta, kad tauta trokšta geresnio gyvenimo. Besiveržiantieji į valdžią puikiai žino šį žmonių troškimą ir, natūralu, kad juo naudojasi, kaip tik kas gali bei sugeba. Žodžiu, manipuliuoja žmonių troškimais kaip kas išmano. Pagrindinė, laiko patikrinta priemonė kovoje dėl valdžios sena kaip ir pasaulis - tai nuolatiniai, niekada nesibaigiantys geresnio gyvenimo pažadai, kurie, beje, niekada neišsipildo. „Nusipelnėme gyventi geriau“ — o kas prieštarauja? Kiekvienas yra įsitikinęs, kad nusipelnė. Tik ši svajonė kažkodėl neišsipildo, o juk norisi, kad ji taptų realybe, todėl potencialus rinkėjas niekada nepraranda vilties ir taip (kelintą jau kartą) pakabinamas ant kabliuko. Juk šiame - „Nusipelnėme gyventi geriau“ - visai neoriginaliame teiginyje, kuris tampa šūkiu, yra užslėptas geresnio gyvenimo pažadas. Pažadai ir yra tas kabliukas, ant kurio pagaunamas potencialus rinkėjas, nes nuo pažadų (tiksliau, nuo jų įtikinamumo), išvardytų rinkiminėse programose, televizijos debatuose, susirinkimuose su potencialiais rinkėjais ir t. t., priklauso pretendentų, norinčių vaikščioti Seimo koridoriuose ar atsisėsti į prezidento kėdę, sėkmė. Todėl pagrindinis šių pretendentų uždavinys — padaryti taip, kad šie pažadai būtų išgirsti, t. y. įkristų rinkėjui į širdį, štai tada jų tikslas bus pasiektas - masuotė bus suviliota. Daug yra visokiausių priemonių, net technologijų suvilioti rinkėją. Dabar nėra tikslo visas jas vardyti. Čia mums svarbus tik vienas dalykas - visos šios priemonės, visa agitacija už tą ar kitą pretendentą yra ne kas kita, kaip „švelni“ prievarta, spaudimas ir manipuliacija žmonėmis, kurie ilgus metus ir amžius mėgina pagauti „laimės paukštę“. O pažadai - visada tik vilionė, kitaip - apgaulė... įdomu, kokie bus kiti rinkimai, kuo ir kaip bus galima privilioti rinkėjus, nes prognozės tikrai visai nelinksmos, žodžiu, nedžiuginančios, nebent pažadėti (geriau būtų kaip nors ir užtikrinti) amžiną gyvenimą, bet be Dievo čia jau nekaip neapsieiti, nors ir sakoma, kad ne dievai puodus lipdo. Taigi, Dievas... visų nukryžiuotas ir užmirštas Dievas... Kaip Jį prikelti žmonių širdyse, kai tenai per dvidešimt Lietuvos nepriklausomybės metų jau tvirtai įsitaisė kiti dievai? Žmonėms, pripratusiems prie šio bedievio pasaulio, sunku bus išvaryti iš savo širdies kitus dievus, todėl, manyčiau, prikelti tikrąjį Dievą bus labai sunku, jei tai išvis įmanoma. Pirmiausia reikia suprasti kito, ne vien duonos, pasaulio reikšmę žmogaus gyvenime. Todėl ir įspėjo mus Kristus Izaijo pranašystės žodžiais: „Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite. Šitos tautos širdis aptuko. Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų“... (Mt. 13, 14—15) Tad „nereikia jų žadinti...“ Nuo tos tragedijos, kai minia išdavė Kristų, praėjo jau daugiau negu du tūkstančiai metų, bet iš esmės niekas taip ir nepasikeitė, todėl, manau, pagrįstai galima vėl kelti tą pati klausimą, ar mūsų laikų tautų (kartu ir mūsų tautos) širdys nėra aptukusios?

Ar žiūrėdamos mato ir girdėdamos supranta, kas yra tikroji karalystė arba tikroji valstybė?60 Atsakymas vienareikšmis: mūsų širdys tikrai yra aptukusios, o protas vis dar miega, negalėdamas pabusti... Tai ko ir laukti ir ko mes dar galime sulaukti ar tikėtis tokioje būsenoje?.. Dar vieno galingo šou ar spektaklio būsimų rinkimų išvakarėse?.. O juk atrodo, kad visiems turėtų būti aišku, nes apie tai byloja mūsų ėjimas į iškreiptai suprastą demokratiją, kad tas mūsų ėjimas yra ėjimas „į sunaikinimą, į katastrofas“, kad tai „yra ėjimas į absurdą, kuris rodo, kad Valstybės kelias be Dievo karalystės principų yra akligatvis, kurio gale įspėjimas: toliau kelio nėra“61.

50 Maceina A. Didysis inkvizitorius // Raštai. - Vilnius: Mintis, 1990, t. 3, P. 191.
51   Girnius J. Tauta ir tautinė ištikimybė // Raštai. - Vilnius: Mintis, 1995, t. 3, p. 16.
52   Į pilnutinę demokratiją // Ugninis stulpas, p. 548.
53   Į organiškosios valstybės kūrybą // Naujoji Romuva, 1936, Nr. 8, p. 171.
54   Į pilnutinę demokratiją // Ugninis stulpas, p. 546; 548.
55   Brazaitis J. Dvi karalystės // Raštai. - Chicago, 1984, t. 5, p. 20, 18.
56   Ten pat, p. 21, 18.
57   Ten pat, p. 21.
58   Brazaitis J. Srovė ir uola: mūsų politinės diferenciacijos kelias // Raštai. -Chicago, 1984, t. 5, p. 138.
59   Juozo Brazaičio laiškas (1952 m. liepos 25 d.) Antanui Maceinai // Sauliaus Maceinos šeimos archyvas (nuorašas).
60   Plg. Brazaitis J. Dvi karalystės // Raštai, t. 5, p. 22.
61   Ten pat.

 

IŠNYKIMO KELYJE62

62 Šio skyriaus pagrindą sudaro mano straipsniai: „Kodėl Lietuva daugeliui tapo neįdomiu kraštu? “ (Siaurės Atėnai, 1996, balandžio 13, Nr. 15); „Vakarų saulėlydis, Lietuvos saulėlydis?" (Šiaurės Atėnai, 1997, balandžio 26, Nr. 16); „Pasvarstymai apie Lietuvos ateitį“ (Siaurės Atėnai, 1998, rugsėjo 19, Nr. 36 ); „Lietuviais esame mes gimę...“ (Į laisvę, 2005, Nr. 151, p. 52-56).

Vėl grįžkime mintimis prie to, kuo virto mūsų Atgimimas ir kodėl tai atsitiko. O atsitiko, priminsiu, todėl, kad valdžios troškimas užvaldė daugelio mūsų politikų širdis bei protą. Apie savosios valstybės kūrybą tikriausiai niekas per daug ir negalvojo. Kam ir galvoti, jeigu nieko naujo vis tiek nesugalvosi, o pasaulyje jau seniai egzistuoja ir įsitvirtino pati geriausia iš visų galimų politinių sistemų. Tad savaime aišku - reikia eiti kitų sėkmingai pramintu keliu: tai ir lengviau, ir patikimiau, o svarbiausia - galvoti nereikia, viskas jau seniai sugalvota, apsvarstyta ir patvirtinta. Širdžiai nėra ko nerimauti, o protas gali šiek tiek ir pailsėti, tai yra pamiegoti, ir svarbiausia - miegoti ilgai - tiek, kiek panorės... Tiesa, retkarčiais vis dėlto reikėjo pagalvoti, kaip į tą - „tiesiog demokratinių“ šalių visumą - įeiti ir pasidaryti ten sava, t. y. integruotis, bet tai jau buvo beveik juokų darbas.

Taigi integracija... Pirmiausia Lietuvai, kaip šaliai, išsikovojusiai nepriklausomybę, reikėjo gauti pripažinimo statusą, ir Vakarai suteikė jaunai besikuriančiai valstybei šį statusą. O toliau Vakarus reikėjo įtikinti, kad Lietuva verta pasitikėjimo ir įtikino, veikdami pagal gatvės mergos principą (jei tai galima pavadinti principu) — „Paimk mane, aš būsiu tau labai gera...“ Taigi Lietuvoje prasidėjo vadinamieji integraciniai procesai, manyčiau, tam tikra prasme - pražūtingi šaliai, kaip individualiam, savitam, žodžiu, nepakartojamam, vienkartiniam vienetui.

Integracija - skambus žodis. Aš bijau pernelyg skambių, ypač nelietuviškų, žodžių: integracija, interpeliacija, modernizacija, civilizacija... Jų erzinantis skambesys, daug kam užgožiantis turinį, tarsi slepia savyje kažkokį pavojų. Beje, manyčiau, kad šis pavojus tam tikra prasme iš tikro egzistuoja, t. y. jis realus. Tad kas gi yra toji integracija? Ką reiškia šis lotyniškas žodis, taip plačiai paplitęs tarp mūsų? Tarptautinių žodžių žodynas aiškina, kad „integracija“ reiškia kokių nors dalių, elementų sujungimą į visumą. Politinis žodynas praplečia šio žodžio turinį, nurodydamas, kad „integracija“ yra procesas, kuris pamažu priartina ir sulygina ekonominio išsivystymo lygius, formuoja gilius ir stabilius ryšius ekonomikos, mokslo ir technikos srityse, praplečia ir sustiprina tarptautinę ekonominę rinką, padeda sutvirtinti gynybinį šalių pajėgumą ir t. t. Enciklopedinis filosofijos žodynas dar labiau papildo ir išplečia šios sąvokos reikšmę, nurodydamas, kad integracija yra vystymosi proceso dalis, kuri sujungia anksčiau buvusias skirtingas dalis (išskirta mano. - TM) ir elementus į vieningą visumą. Čia pat pabrėžiama, kad atskiros integracinės visumos dalys gali turėti įvairius autonomijos mastus (išskirta mano. - TM) - mažesnius ar didesnius... Ir dar - visuomenės arba atskiros valstybės integracija gali būti prievartinė arba vykti savanoriškai, tarpusavio naudos pagrindu. Pridurčiau, kad ji gali būti „savanoriškai priverstinė“, be to, kaip rodo mūsų pavyzdys, akla ir besaikė. Nuo integracijos pobūdžio priklauso integruojamosios šalies autonomijos laipsnis. Tačiau autonomijos laipsnis man dabar nerūpi. Norisi atkreipti dėmesį į mūsų beatodairišką savanoriškumą, tiesa, tam tikra prasme susietą ir su būtinybe, nes juk reikia apsisaugoti nuo galimų priešų. Taigi stebint mūsų aktyvią veiklą šiame integracijos procese, atrodė, kad integracija lietuviškai reiškia susiliejimą, netgi ištirpimą toje visumoje, vadinamoje Europa, kuri dar palyginti visai neseniai mums buvo visiškai neprieinama bei nepasiekiama. Kai politine situacija mūsų šalyje pasikeitė, Europa, nepaisant mūsų aistringo noro patekti į jos glėbį, neskubėjo mus apglėbti. Pasirodė, kad vien mūsų sunkiai suvaldomo ir sveiką protą aptemdančio noro tapti Europos Sąjungos dalimi toli gražu neužtenka, nors mes, norėdami pasiekti savo tikslą, buvome ir esame pasiryžę paaukoti beveik viską (o gal išties viską?), ką tik turime. Žūtbūtinis noras galu gale buvo pasiektas: 2004 metais mes tapome visaverčiais (kuo galima suabejoti) Europos Sąjungos nariais, o gal kada nors, jeigu būsime paklusnūs, t. y. vykdysime visus šios visumos reikalavimus, tapsime ir jos neatskiriama dalimi. Norėtųsi atkreipti dėmesį į žodį „neatskiriama“ — šis žodis šiek tiek baugina, nes jame slypi tas pavojus, kurį numato susiliejimas su visuma arba apskritai su kažkuo, nes susiliejimas (nesvarbu su kuo) visada reiškia kažko savo netekimą. Atrodo, kad tai įvyko ir dar tebevyksta. Neprisimenu, kas pasakė, tačiau pasakė prasmingai - nieko nėra baisesnio už išsipildžiusią svajonę.. . Matyt, tas, kas tai pasakė, turėjo galvoje kainą už svajonės (ypač didžiosios) išsipildymą. O kaina, kurią mums tenka mokėti, yra pernelyg didelė, nes už šios svajonės išsipildymą mokame savo savitumu, savo tautine individualybe - mokame savimi... Tai verčia suabejoti, ar ši mūsų svajonė iš tikrųjų buvo to verta. Dėl tos viliojančios mus visumos mes buvome ir esame priversti, kaip minėta, aukotis, gal net paaukoti savos tautos ateitį, priimant viską, ką mums liepia, ir atsisakant visko, ko mums dar lieps atsisakyti. Tad išties ar ne per didelė buvo kaina už „įėjimo bilietą“ į šią Sąjungą?.. Ir kiek šio „bilieto“ pratęsimas mums dar kainuos?.. Savo individualaus kelio mes jau niekada neturėsime - tai yra visiškai aišku: mes, kaip sakyta, žygiuosime bendru keliu, seniai kitų nubrėžtu bei pratęstu, ir mums nevalia nuo jo nukrypti, net jeigu kada nors mes to panorėtumėm. Į ką tai panašu? Panašu į kruopščiai užmaskuotą visišką niveliaciją. Štai dar vienas nelietuviškas žodis, galiausiai reiškiantis... išnykimą. Tad kaip esant dabartiniai padėčiai išvengti šio niveliuojančio arba ardančio bei draskančio tautos individualybę proceso? Tikriausiai nėra reikalo vėl kartoti ir priminti skaitytojams tautinės kultūros neįkainojamą vertę bei reikšmę siekiant išgelbėti tautą nuo išnykimo. Tačiau bėda ta, kad kultūra niekam iš valdančiųjų, nekalbant jau apie nuolat keičiamus kultūros ministrus, nerūpi: kultūros politikos mes neturime, o kas vyksta kultūros ministerijos užkulisiuose, mes nežinome, nors atspėti, kas ten vyksta, nėra sunku. Taigi mūsų „kultūros laisvės kelias“ (dar vienas išradingas projektas, kuriuo rūpinosi mūsų išrinktieji), atrodo, veda tik į nebūtį... Aišku tik viena - kultūrai pinigų nėra, tiesa, jų daug kam nėra: atlyginimams bei socialinėms pašalpoms laiku išmokėti, istorinių paminklų gelbėjimo darbams, gatvių valymui, mokyklų bei vaikų darželių remontams... Pinigų, lemiančių viską, nėra. Tiesa, ne visiems, jų nėra kaip tik tiems, kuriems jų labiausiai reikia. Taigi tikroji kultūra, atrodo, ir žmonėms pradėjo mažiau rūpėti, išskyrus pačius kultūrininkus, nes žmonės visomis savo išgalėmis priversti kaip nors gelbėtis nuo jų dusinančio skurdo ir dar žiauresnės artėjančios „šviesios ateities“, kuri atšliauš su naujais (manyčiau, užmaskuotais) mokesčiais, atlyginimų karpymais ir kitais „patraukliais“ bei jaudinančiais dalykais. Nieko nepadarysi, Tarptautinis valiutų fondas patarė -įsakė... Kaip nepaklusti?.. Tad kuo čia dėta kultūra? Iš tikrųjų apie kokią kultūrą dar galima kalbėti?.. Nuo ko ji gali mus išgelbėti? Nuo bado? Nuo skurdo?.. O juk gali... Manyčiau, kad ji tikrai gali išgelbėti mus nuo skurdo, visų pirma nuo dvasinio skurdo ir kartu nuo daugelio mūsų negandų, bėdų, o svarbiausia - nuo išnykimo...

Kultūra labai plati sąvoka. Tik jos turinys, atrodo, ne visiškai yra žinomas. Mūsų snaudžiantis protas ir „aptukusios širdys“ nepajėgia giliai įsiskverbti į jos turinį, o juk reikėtų, nes tada lengviau būtų kovoti ir su materialiniu skurdu, ir su neviltimi, ir net su vis didėjančiu, bet kol kas tyliu žmonių nepasitenkinimu.

Kartais atrodo, kad mes net nežinome, kas tai yra toji kultūra. Sis žodis dažnai asocijuojasi tik su menu. Be abejo, kiekvienas meno kūrinys priklauso kultūros sferai, bet toli gražu neišsemia jos turinio. Ką reiškia žodis „kultūra“ plačiąja prasme? Priminsiu šio žodžio pirminę reikšmę: CULTURA, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia įdirbimą (kultivavimą), vystymąsi, auginimą, auklėjimą, išsilavinimą, pagarbą, žmoniškumą... Apskritai kultūra - tai žinių, įgūdžių, normų, idealų, veiklos ir elgesio pavyzdžių, idėjų bei hipotezių, tikėjimų, tikslų, vertybinių orientacijų ir t. t. formų įvairovė. Kitaip tariant, kultūratai kūryba, teikianti žmogui gyvenimo prasmę bei džiaugsmą. Ne kartą buvo pabrėžta, kad ne vien duona yra gyvas žmogus. Kultūra yra žmogaus bei tautos gyvybingumo duona. Taigi kurti kultūrą, kaip minėjau, reiškia ne tik paprastai išgyventi, „kad didieji plėšrūnai tavęs nesuvalgytų“, bet ir prasmingai gyventi. Būtent kultūra žmogus, pasak Maceinos, įvykdo savo laisvę ir kartu tikrąją nepriklausomybę. Kurdamas kultūrą žmogus nuolat laisvėja. O laisvėdamas jis „kuria savo paties“ ir savo tautos valstybės „veidą“. Tad kaip mes galime atsisakyti kultūros? Atsisakyti kultūros reiškia pastatyti save prie išnykimo slenksčio. Ar suprantame, ką darome?.. Mes norime išsilaikyti... be kultūros. Ar tai ne paradoksas? Ne, tai, deja, net ne paradoksas, tai miegančio proto šiurpi išdaiga. O kiek dar šių „išdaigų“ pateiks mūsų valdantieji - „žaismo“ mėgėjai...

Taigi mes žūtbūt norime išsilaikyti, t. y. gyvuliškai išgyventi. Viena iš šio išsilaikymo ar išgyvenimo priemonių yra, kad ir kaip būtų keista, supanašėjimas su kitais Europos Sąjungos nariais. Plačiąja prasme tai reiškia globalinį sumasėjimą. Beje, gal šis globalinis sumasėjimas ir pažadino kai kurių Vakarų sociologų mintį, kad visas globalines problemas reikia spręsti globališkai — pasauliniu mastu, žodžiu, visiems kartu, įsteigus tam tikras šį tikslą atitinkančias institucijas. Mintis nėra nauja ir, manyčiau, gana grėsminga. Apie tai pakalbėsime kiek vėliau... O kol kas grįžkime prie mūsų noro supanašėti su kitais Europos Sąjungos nariais. Šis nenumaldomas ir beribis mūsų troškimas supanašėti (kitaip - „įsilieti į gretas“) pasibaisėtinas, nes jis, kaip atrodo, byloja apie sunkiai iškovotos nepriklausomybės praradimą, grįžimą į vergo padėtį... Tačiau mūsų tai nė kiek nebaugina, nes, kaip, matyt, mano mūsų galingieji, priklausomybė priklausomybei nelygu. Viską čia lemia tai, nuo ko priklausome. Taigi gink Dieve išsiskirti iš kitų... Dar ko gero už tai išmes iš Jungtinių Europos Valstijų sandraugos: nevalia vagonui bėgti prieš garvežį. Mes ir nebėgame, mes paklusniai šliaužiame sąstato uodegoje... O kaipgi kitaip?.. Mes gi civilizuota, išauklėta (gal tiksliau - išmokyta?) paklusnumo tauta. Tad ir vėl kyla klausimas, ar tai nėra nepriklausomybės praradimo požymis? Kaip tada paaiškinti mūsų nesutramdomą veržimąsi prie materialinių gėrybių lovio, kuris ir yra Europa. Šis lovys dabar smarkiai tuštėja, tačiau kol kas pinigų sustabdyti šį procesą ir net kitiems padėti išsilaikyti, nors Europos Sąjunga ir ne labdaringa organizacija, netrūksta. Tad mes vis dar veržiamės prie šio, nors kiek ir išsekusio lovio, paskubomis nusimesdami nepakartojamus savitos lietuviškosios kultūros apdarus, kad kuo greičiau apsirengtumėme vakarietiškos civilizacijos drabužiais.

Beje, civilizacija... Vakarietiška civilizacija mus žavi, pabrėžiu - ne kultūra, o būtent civilizacija. Užuot išsaugoję mūsų istorinį paveldą - architektūros ir meno paminklus: medines bažnyčias, dvarus, parkus, skulptūras ir t. t., mes, trokšdami supanašėti, pradėjome statyti prašmatnius restoranus, viešbučius, prekybos centrus, daugiaaukščius „stiklainius“, stiklinius antstatus, darkančius senų namų architektūrą ir rėžančius akį, bet už tai nė kiek ne prastesnius už vakarietiškus... Kas iš to išėjo? Dauguma šių statinių pustuščiai - nuskurdinti tautiečiai neturi pinigų pasinaudoti jų teikiamomis paslaugomis. Tad jie vos kvėpuoja ir, matyt, ne vienam iš jų teks užsidaryti. O kiek visa tai pareikalavo lėšų... O dabar vienai sudegusiai 2009 metų gruodžio mėnesio pabaigoje Labanoro bažnyčiai -XVIII amžiaus paminklui - atstatyti pinigų trūksta... Retorinis klausimas: kas mums svarbiau — istorinis mūsų šalies paveldas, ar menkaverčiai civilizacijos padarai savo vakarietiškam „įvaizdžiui“ kurti? Klausimas, manau, išties nereikalauja atsakymo...

Taigi mes, kaip ir Europa, pasirinkome civilizaciją su visomis jos ydomis ir pranašumais; dėl jos atsisakome kultūros, naiviai manydami, kad kultūra yra civilizacijos sinonimas, o jei ir ne sinonimas, tai bent neatsiejama jos dalis. Deja, tenka pripažinti, kad jei kultūra ir yra civilizacijos dalis, tai ji yra toji dalis, kuri civilizacijai lyg ir nereikalinga, kurią civilizacija nuolat atakuoja, o jei ir neatakuoja, tai akivaizdžiai jos nepaiso. Priimta manyti, kad civilizacija yra visuomenės istorinės raidos materialinių bei dvasinių laimėjimų visuma. Paradoksalu, tačiau toks civilizacijos apibrėžimas padaro ją vargu ar pasiekiamu idealu - žemiškąja harmoningo materijos ir dvasios sambūvio utopija. Taigi civilizacija čia atrodo kaip reali galimybė išsipildyti amžinam žmonijos siekiui -būti laisviems ir laimingiems jau šioje tikrovėje. Tačiau, manyčiau, kad dabartinė civilizacija tėra materialinių visuomenės istorinės raidos laimėjimų visuma, ji man panaši į „žemės duoną“, palaikančią ir išlaikančią gyvybę, būtina atrama dvasiai palaikyti, kurią ji, deja, mažai tevertina ir todėl nepaiso...

Mirdama kultūra išsigimsta į civilizacija. Ir jei civilizacija, pasak Oswaldo Spenglerio, yra baigiamoji kiekvienos kultūros raidos stadija, tai belieka laukti tik pasaulio pabaigos, kuri kartais atrodo ne už kalnų... Tad tikrai tenka apgailestauti, kad mes jau negrįžtamai įsukome į vakarietiškos civilizacijos greitkelį, suvisam iš akių pametę autentiškos kultūros kelio ženklus. Gaila... Juo labiau gaila, nes atrodo (manyčiau, ne be priežasties), jog daugelis visai pamiršo, kad jie gimė lietuviais ir lietuviais turi būti... Bet ką tai reiškia - gimti ir būti lietuviais? Gal Antano Maceinos Mažosios Lietuvos himno, sukurto poeto ir kalbininko Jurgio Zauerveino-Girėno, pirmo posmo komentaras kiek padės praplėsti bei pagilinti mūsų savimonę, savęs supratimą ir kartu rimtai susimąstyti apie Lietuvos ateitį...

Lyrinis nukrypimas

„Pirmoji mūsų himno eilutė skamba:

Lietuviais esame mes gimę.

Šiais žodžiais Zauerveinas išreiškia mūsų tautybės atsiradimą. Lietuviais esame todėl, kad jais gimėme. Pati prigimtis mus tokiais padarė. Lietuviškieji tėvai davė mums lietuviškąjį mąstymo bei jautimo būdą, lietuviškąją kalbą, lietuviškuosius papročius, žaidimus, dainas, pasakas, meną, mokslą. Tiesa, daugelis šių dalykų savo turiniu yra bendri visiem žmonėm. Tačiau savo išraiška, savo regimais pavidalais jie yra lietuviški, nes aną bendrą turinį mes apvilkome labai savotišku lietuvišku drabužiu, įspausdami jam savos širdies ir savos dvasios

bruožų. Vienas tik kūninis gimimas žmogaus lietuviu dar nepadaro. Pamestinukas, išaugintas kokioje nors kanadiškoje ar argentiniškoje šeimoje, nebebus lietuvis, nors jo gyslose ir tekės lietuviškas kraujas. Kaip kraujas apskritai nepadaro žmogaus, taip lygiai jis vienas nepadaro nė lietuvio. Lietuviais reikia gimti, bet ne tik iš motinos-moters, bet iš motinos-tautos, kuri reiškiasi visa savo istorija ir visa savo kultūra; reikia gimti iš tautinės dvasios, teikiančios mums lietuviškųjų vertybių kalbos, poezijos, papročių pavidalais.

Todėl giedodami „Lietuviais esame mes gimę“, visados turime atsiminti, kad mumyse gyvena visa mūsų tauta-, su savo kūnu ir krauju, su savo praeitimi ir dabartimi. Lietuvis nešioja savyje visą Lietuvą. Jis yra regimas Tėvynės bei Tautos ženklas, jos paveikslas ar atspindys. <...> Bet čia pat suskamba ir šio himno antroji eilute:

Lietuviais norime ir būt

Jeigu vienas tik kūninis gimimas, kaip sakyta, dar nepadaro žmogaus lietuviu, tai ko dar reikia? Kas turi dar būti, kad prigimtasis pagrindas, gautas iš tėvų, virstų tikrai lietuvišku? -Į tai kaip tik ir atsako ši antroji eilutė: „Lietuviais norime ir būt“. Noras būti lietuviu paverčia kūninį gimimą tikrai lietuvišku. Sis noras reiškiasi dvejopai: a) sąmoningu apsisprendimu už lietuviškumą ir b) aktyviu lietuviškumo palaikymu.

Sąmoningas apsisprendimas yra pats pagrindinis. <...> Tautinis apsisprendimas yra tokios didžios reikšmės, kad jis net ir nelietuviškos arba negrynai lietuviškos kilmės žmones padaro lietuviais. Būtų rasinė nuodėmė kiekvieną nelietuviškos ar negrynai lietuviškos kilmės žmogų laikyti nelietuviu. Tuo mes netektume ne tik didelės dalies, sakysime, Amerikos jaunimo, bet sykiu pasirašytume patys sau išnykimo sprendimą. <...> Gera jeigu ir kraujas yra lietuviškas, nes ir jis yra vertybė. Tačiau ne jis yra lemiantis veiksnys. Galutinį žodį čia taria vis dėlto dvasia. Noras būti Lietuviu turi būti pagrindinė lietuviškumo žymė. Kodėl mes poetą Oskarą V. Milašių laikome lietuviu? Ar todėl, kad jis buvo lietuviškos kilmės? Anaiptol. Milašius neturėjo savyje nė lašo lietuviško kraujo. Jis net kalbėti lietuviškai nemokėjo: jis galėjo tik lietuviškai skaityti ir suprasti. Tačiau jis buvo aiškiai apsisprendęs už Lietuvą. Ir todėl jis buvo lietuvis. Milašiaus tipo lietuvių turime ir ateityje turėsime dar daugiau. Jie visi turi būti mūsų priimami ir laikomi tikrais, pilnaverčiais lietuviais. <...>

Tačiau noras būti lietuviu neturi likti tiktai grynas apsisprendimas. Apsisprendimas už Lietuvą turi reikštis lietuviškumo palaikymu tiek dvasine, tiek medžiagine prasme. Tautybė nėra tik vidinis dalykas. Ne, ji yra ir regimybė, pasirodanti kalba, papročiais, menu, literatūra, bendruomene su įvairiais jos politiniais ir kultūriniais organais. <...> Šie dalykai yra tautos dvasios apraiškos. Būdamos gajos, jos žadina bei palaiko ir mūsų vidų. Todėl tautinis apsisprendimas turi būti lydimas troškulio visam, kas tik yra lietuviška. Nesakykime, kad nesukuriame amžinų vertybių, pasaulinio masto veikalų, nustebinančių žmoniją. Lietuviškąsias vertybes puoselėti turime ne todėl, kad jos yra aukštesnės už kitų tautų, bet todėl, kad jos yra savos. <...> Mums reikia išsilaikyti tautine prasme. Todėl reikia išlaikyti visa, kas mūsų tautybę reiškia ir ugdo. <...>

Ketvirtoji Mažosios Lietuvos himno eilutė skamba:

Ir jai neturim leist pražūt

Kam jai? Lietuviškajai garbei, kurią gavome gimdami. Būti lietuviu yra garbė daugeliu atžvilgiu: politiniu, nes esame nuskriausti be mūsų kaltės, todėl turime teisės reikalauti, kad ši nežmoniška skriauda būtų atitiesta; kultūriniu, nes esame tarp dviejų pasaulių - Rytų ir Vakarų, todėl esame pašaukti būti tarpininkais, būti kultūros tiltu; istoriniu, nes mūsų praeitis yra pilna didžių žygių, turėjusių reikšmės ne tik mums, bet ir visai Europai; etnografiniu, nes esame sena tauta, išlaikiusi nesugadintą kalbą, dainas, papročius, meną. Visi šie dalykai yra didelės vertybės. Visus juos šiandien išnešėme į pasaulį ir parodėme svetimiesiems. Lietuviai pasaulio tautų bendruomenėje užima tikrai garbingą vietą.

Tačiau kaip tik todėl ir yra mūsų uždavinys neleisti šiai garbei pražūti. Tautos garbė žūsta dvejopu būdu: a) ją pamirštant ir b) ją išniekinant. Jeigu nesidomėsime savais politiniais, kultūriniais, istoriniais ir visuomeniniais dalykais; jeigu būsime šalti saviems papročiams, savai kalbai, savai literatūrai, savam mokslui, savam Dievo garbinimui; jeigu mūsų vaikai ištrūks iš lietuviškosios globos ir pateks svetimųjų įtakon; jeigu mūsų šeimos pasidarys savo dvasia internacionalinės — mes žudysime lietuviškąją garbę savo nerangumu. Iš kitos pusės, jeigu būsime nesąžiningi savo pareigose; jeigu elgsimės nemoraliai tiek viešumoje, tiek privatiniame gyvenime; jeigu mūsų gyvenimo būdas bus netvarkingas; jeigu mūsų santykiai tarp savęs ir su svetimšaliais bus nedraugiški; jeigu nieko vertingesnio pasauliui neparodysime — tuomet pakirsime lietuviškąją garbę savo nevertingumu. <...> Lietuviškoji garbė yra pirmaeilis mūsų uždavinys. Jos sargyboje turime stovėti ir kiekvienas skyrium, ir visa mūsų bendruomenė.

Kai Izraelio tauta buvo išvesta į Babilono nelaisvę, pranašas Baruchas jai parašė laišką, kurio pagrindinis įspėjimas buvo: „Negarbinkite svetimų dievų!“ <.„> Ir mes esame atsidūrę savotiškoje nelaisvėje. Ir mums tad gresia pavojus pradėti aukoti svetimiems dievams. O šie dievai pasirodo mūsų akims įvairių įvairiausiais pavidalais: mados ir papročiai, kalba ir literatūra, mokyklos ir organizacijos, pinigas ir turtas, geros vietos ir geras gyvenimas, graži dabartis ir tamsi ateitis - visa tai yra anų svetimų dievų pavidalai, su kuriais susiduriam kiekvieną dieną. Ir sunku yra šiems dievams nepasmilkyti, sunku jų nepagarbinti ir jiems nenusilenkti. O tačiau reikia jų negarbinti! <...> Galime jais stebėtis, bet negalime jiems atiduoti savos širdies. Kas nusilenkia svetimam dievui, tas išduoda pats save“63.

63Maceina A. Lietuviškieji tremties uždaviniai // Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyrius (LNMB RS), A. Maceinos archyvas - F 18, 1-82.

Tad kas mes iš tikrųjų esame? Atrodo, šis klausimas jau beveik nekamuoja daugelio mūsų širdžių ir protų, juolab jis nevargina mūsų išrinktųjų. O nevargina todėl, kad, kaip dažnai minėjau, jų protas miega, o širdys jau gerokai „aptukusios“. Be to, ko čia be reikalo jaudintis, jeigu mūsų tėvynė dabar yra Europa, o namai - Europos Sąjunga. Taigi dabar mes - europiečiai, Europos Sąjungos piliečiai, o gal, jeigu reikės, pasidarysime ir pasaulio piliečiais. O gal ir visatos... Tai kuo čia dėta Lietuva su savo tautine individualybe? Ir ar verta kreipti dėmesį į mūsų kultūros palikimą bei savosios valstybės kūrimo programas, ar verta įsiklausyti į Maceinos (apskritai, kas jis toks, kad mums nurodinėtų?) žodžius, aiškinančius, ką reiškia būti ir norėti būti lietuviu... Mums mažai terūpi mūsų intelektualų kultūrinis paveldas, o jų apmąstymai pernelyg sunkūs, kad jais terštume smegenis, o be to - ir tai yra svarbiausia - jokios praktinės naudos iš šių svarstymų ar apmąstymų neišgausi... Mes ir be jų puikiai žinome, ką daryti ir kur vesti savo tautą, tegu nors ir į pražūtį, bet juk ne grynai gyvybine prasme. Tad kaip nors išsikapanosime. O jeigu ne?..

Sunku pasakyti, ar galima tiksliau negu Maceina apibūdinti pavojus, kurie, deja, jau ištiko lietuvių tautą ir gresia jos išnykimu. Tai, kad šiandien mes gyvename „svetimų dievų“ garbinimo metą, akivaizdu. Taigi nėra nieko nuostabaus, kad mes atsidūrėme savotiškoje nelaisvėje, už kurios „tamsi ateitis“.

Ir vėl mes per tą nelaisvę, kurioje atsidūrėme, grįžtame prie laisvės, kurios neišmanome. Teisus buvo Algirdas Julius Greimas: „Laisvės problema gali kilti tik nelaisvės kontekste.“ Taigi ji ir kilo kaip tik šiame „kontekste“ - tai ir mėginau įrodyti. Tačiau reikia pridurti, kad absoliučios laisvės žmogus niekada neturės, jis ir negali jos turėti, nes absoliučiai laisvas, kaip pažymi ir Maceina, ir Greimas, yra tik Dievas. Mums gi yra atviras tik vienas kelias - tai galimo laisvėjimo kelias, tačiau norint eiti šiuo keliu, būtina suvokti, kas yra laisvė, o šio suvokimo mes kaip tik ir neturime, pasirinkę visiškai kitą kelią - tarnavimą „svetimiems dievams“.


EUROPOS JUNGTINĖS VALSTYBĖS

Apie mus tykojančias visuotinės globalizacijos grėsmes

Vietoj pabaigos

„EUROPOS JUNGTINĖS VALSTYBĖS,
arba

pasakojimas apie antikristą64
Antanas Maceina

64 Šis Antano Maceinos straipsnis buvo išspausdintas dienraštyje „XX amžius“ (1940, kovo 30, Nr. 71, p. 3-4).

1. Aktuali, bet keista idėja

Šimtmečiais Europa įrodžiusi, kad ji moka kariauti. Dabar ateinąs laikas įrodyti, kad ji mokanti gyventi. Po šio karo Europos veidas turėsiąs radikaliai pasikeisti. Europa turėsianti panaikinti esantį valstybių margumyną ir sukurti Jungtines Europos Valstybes. Tai būsiąs naujas Europos gyvenimo tarpsnis, pilnas kūrybos ir rimties. - Šitokiomis utopijomis minta karštos širdys, kurios, įklimpusios į Apšvietos racionalizmą ir progresizmą, pamiršta, pasak G. de Reynoldo, kad jos gyvena jau dvidešimtajame amžiuje. Jungtinių Europos Valstybių idėja rodo, kad yra žmonių, kurie nesupranta Europos valstybių prigimties, kurie nemato, kad šių valstybių pamatuose glūdi tautinis principas, pašvęstas krauju ir mirtimi. Jie vis dar laiko valstybę tautai išviršiniu dalyku, kaip buvo Apšvietos metu, kada Napoleono kareiviai dainavo: „Sudarykime amžiną vienybę! Jau yra tiktai viena tėvynė!“ Todėl jie mano, kad tauta gali išsivilk-ti iš valstybės kaip iš rytmetinio chalato ir nuogučiukė prisiglausti po chimeriniu kosmopolitiniu apsiaustu, turėdama po juo laisvę kurti ir jausti. Renanas yra pasakęs savo metu: „Po penkiasdešimties metų tautinio principo neliks nė žymės!“ Vis dėlto mes netikime, kad Renanas būtų buvęs pranašas. Europos istorijoje tautos pamažu, bet tikrai ir neatlaikomai žengė prie savų valstybių, nes

valstybė visados yra tautos atbaigimas, tautos objektyvacija.

Europos tautos susprogdino mechanines senųjų valstybių formas ir sukūrė savas valstybines bendruomenes, kurios tapo tautinių tendencijų išraiška. Dabar vėl atsiranda galvų, kurios norėtų Europos tautas nustumti atgal į istorijos gelmes, kurios norėtų tautinį principą padaryti tiktai individualinių ir privatinių, bet ne valstybių žygių matu. O Amerika? Amerika yra telkinys ne tautų, bet individų, kilusių iš įvairių kraštų ir net įvairių rasių.

Amerika negalėjo sukurti tautinių valstybių.

Net pačios amerikiečių tautos dar nėra. Amerikiečių tauta dar tik tampa. Tuo tarpu Europos dabartinės valstybės kiekviena yra pagrįsta tautiniu principu. Todėl kurti Europos Jungtines Valstybes reiškia padaryti atvirkščią istorinį žingsnį, negu yra padariusi Amerika. Amerikos valstybės liejasi į vieną tautą ir kuria pamažu tautinę valstybę. Tuo tarpu Europa turėtų tautas sulieti į vieną kosmopolitinę draugiją ir ją išreikšti Jungtinių Europos Valstybių forma. Tai būtų Europos istorijos pasukimas atgal. Ar tai pavyks? Europos Jungtinės Valstybės yra aktuali, bet keista idėja.

2. Pranašiškas Solovjovo genijus

Europos Jungtinės Valstybės nėra mūsų dienų išradimas. Apie jas jau yra rašęs Vl. Solovjovas dar 1900 metais išėjusiuose „Trijuose pašnekesiuose“. Šiame veikale yra „Pasakojimas apie antikristą“, kuriame Europos Jungtinių Valstybių idėja kaip tik yra iškelta ir labai savotiškai sprendžiama. Solovjovas buvo ne tik filosofas, bet savotiškas pranašiškas genijus. Kai skaitai jo pasakojimą apie antikristą, atrodo, kad kai kurie dalykai yra šiandien parašyti. Pavyzdžiui:

„Dvidešimtas šimtmetis po Kristaus gimimo buvo paskutinių didžiųjų karų, išvidinių neramumų ir valstybių pasikeitimo metas. Jų (japonų. — A. M.) valdomos Rytų Azijos tautos susijungė sprendžiamai kovai su užsieniečiais, vadinasi, su europiečiais... Vykdydami savo didįjį planai jie (japonai. - A. M.) užėmė visų pirma Korėją, po to Pekiną, paskui pažangesnių Kinijos partijų padedami jie nuvertė seną Mandžiūrijos dinastiją ir pasodino japonišką... Valstybinis senosios Kinijos savarankiškumas nebuvo galima išlaikyti. Ji turėjo arba pasiduoti europiečiams, arba japonams...“

Savaime suprantama, smulkmenose Solovjovo vizija neatitinka tikrovės. Tačiau savo visumoje josios idėja nuostabiai realizuojasi. Todėl ir jo pažiūra į Europos Jungtines Valstybes gali būti mažiausiai įdomi, tuo labiau kad šios problemos išsprendimas yra labai savotiškas. Jis pilnas prasmės ir siaubingos nuojautos.

3. Jungtinių Europos Valstybių sukūrimas

Susijungusios Rytų Azijos tautos pradeda karą su Europa. Taip Solovjovas vaizduoja Europos istorijos tolimesnę eigą. Visų pirma „Dangaus Sūnus“ užpuola Rusiją, pereina Uralą ir užplūsta visą centrinę Rusiją. Sumobilizuoti lenkų ir lietuvių, suomių ir šiaurės rusų pulkai skuba į pagalbą. Tačiau kadangi Rusija neturėjo jokio iš anksto išdirbto karo plano, priešas rusų kariuomenę sumuša ir traukia į Vokietiją. Vokietija jau buvo pasiruošusi ir vieną japonų armiją visiškai sunaikina. Tačiau tuo metu prancūzai puola vokiečius iš užpakalio. Tuo būdu vokiečiai, suspausti tarp kūjo ir priekalo, turi pasiduoti. Prancūzai susibičiuliauja su geltonaisiais ir užplūsta visą Vokietiją. Tačiau japonų vadovybė slapta įsako japonų kareiviams išskersti visus prancūzus, ką šie japonišku miklumu ir padaro. Tuo tarpu Paryžiuje įvyksta perversmas. Valdžią paima partija „Sans patrie“ ir pasikviečia japonus į Paryžių. Prancūzija taip pat patenka geltonųjų valdžion. Pasiekęs jūrą, „Dangaus Sūnus“ su laivynu rengiasi persikelti į D. Britaniją. Tačiau anglai sumoka milijardą svarų ir išsiperka. Tuo būdu visa Europa patenka japonų priklausomybėn ir joje išbūna pusę šimto metų. Paskui įvyksta tarptautinis sukilimas, geltonieji pralaimi karą ir Europa vėl išsivaduoja.

„Kadangi pusės šimtmečio vergavimas azijatams barbarams buvo galimas tik dėl to, kad Europos valstybės gyveno nesantaikoje ir kiekviena galvojo tik apie tautinius savo interesus, o išsilaisvinimas buvo pasiektas suorganizavimu visų Europos gyventojų, todėl buvo pripažinta visai natūraliu ir nepaneigiamu dalyku, kad senasis atskirų tautų statinys buvo netekęs reikšmės. Beveik visur senųjų monarchijų likučiai visiškai išnyko“.

Europoje buvo sukurta demokratinė valstybių sąjunga — Europos Jungtinės Valstybės (išskirta mano. - TM). Solovjovas pažymi, kad tai įvyko 21 šimtmetyje po Kristaus (išskirta mano. -TM). Kultūra padarė sparčią pažangą. Tiktai gyvenimo ir mirties, galutinio žmogaus ir žmonijos likimo klausimai paliko neišspręsti.

4. Jungtinių Europos Valstybių prezidentas

Šiuo metu pasirodė vienas gabus ir savotiškas žmogus. „Jis tikėjo Dievą, tačiau savo širdies gilumoje, nesąmoningai, pats to nežinodamas, save labiau vertino negu Dievą, kurį tikėjo.“ Jis buvo spiritualistas, asketas ir filantropas. Po savotiško išvidinio pergyvenimo jis pradėjo rašyti knygą vardu „Atviras kelias į žemės taiką ir gerovę“. Joje jis išsprendė visus klausimus, suderino visus priešingumus. Knyga buvo išversta į visas kalbas. Tūkstančiai laikraščių apie ją rašė kasdien. „Visame kultūringame pasaulyje buvo išleisti pigaus leidimo milijonai egzempliorių su autoriaus atvaizdu.“ Niekas nedrįso šiai knygai prieštarauti. Tiktai kai kurie pastebėjo, kad knygoje nė vieną kartą nėra paminėtas Kristaus vardas.

Tuo tarpu Berlyne susirinko steigiamasis Jungtinių Europos Valstybių susirinkimas. Europos Jungtinės Valstybės principialiai jau buvo sukurtos. Tačiau kovos tarp atskirų politinių ir tautinių partijų nesiliovė. Atrodė, kad taip sunkiai sukurtas padaras netrukus vėl subyrės. Tada buvo slaptų jėgų nutarta pastatyti priešakyje žmogų, kuris sujungtų visas partijas ir nutildytų visus ginčus. Toks žmogus kaip tik ir buvo minėtos knygos autorius. Savo pašaukimu jis buvo kareivis — artileristas, savo turtais kapitalistas. Todėl jį palaikė kariniai ir finansiniai sluoksniai. Vienu tarpu buvo keliamas klausimas dėl jo kilmės, kuri buvo nelabai aiški. Tačiau tai neturėjo sprendžiamos reikšmės. Todėl šis žmogus visais balsais ir buvo išrinktas visam savo gyvenimui Jungtinių Europos Valstybių prezidentu.

5. Antikristo demaskavimas

Europos Jungtinių Valstybių naujasis prezidentas išleido atsišaukimą, prasidedantį žodžiais: „Žemės tautos! Aš duodu jums savo taiką“. Neklaužados buvo jėga priverstos nusilenkti didžiajam valdytojui. Metinės sukakties proga naujasis prezidentas išleido kitą atsišaukimą, kuriame pasakė, kad taika be gerovės nėra graži. Todėl jis kalbėjo: „Ateikite prie manęs visi, kurie alkstate ir šąlate! Aš jus pasotinsiu ir sušildysiu!“ Padarytos socialinės reformos atnešė žemėn gerovę plačioms masėms. Solovjovas pažymi, kad naujasis prezidentas ypač rūpinosi gyvulių globa. Tuo metu pas naująjį prezidentą atklydo iš Rytų žymus burtininkas ir magikas, kuris mokėjo pasinaudoti slaptomis gamtos jėgomis ir padaryti nuostabių dalykų. Jo vardas buvo Apolonijus. Prezidentas juo susižavėjo ir jį pasiliko prie savęs. Jo šposai labai patiko liaudžiai ir ją linksmino. Tuo būdu prie taikos ir duonos jis pridėjo žmonėms ir linksmybių.

Vienas tik klausimas buvo dar neišspręstas, būtent religinis. Bažnyčia vis dar tebebuvo susiskaldžiusi. Naujasis prezidentas pasiryžo ir šį dalyką sutvarkyti. Jis sušaukė Jeruzalėje visuotinį krikščionijos susirinkimą. Be daugybės krikščionijos vadų, atvyko popiežius Petras II iš Peterburgo, nes iš Romos popiežiai jau seniai buvo išvyti ir apsigyveno Peterburge: pravoslavų neoficialus vadas tėvas Jonas; ir protestantų vadas prof. Ernestas Pauli. Susirinkimo metu prezidentas pasirodė visoje savo didybėje. Atidaromoje savo kalboje jis pranešė, kad jis labai norįs, jog visi gyventų meilėje ir taikoje ir todėl pasiryžęs pašalinti visas skirtybes ir sutaikinti visus krikščionius savo globoje. Baigdamas savo kalbą, jis paklausė: „Pasakykite, kas jums yra krikščionybėje brangiausia, kad galėčiau veikti šia kryptimi?“ Visi tylėjo. Tada jis kalbėjo toliau. Kreipdamasis į katalikus, jis pastebėjo, kad suprantąs, jog jie labiausiai branginą savo dvasinės galvos autoritetą. Todėl jis nutaręs nuo šios dienos vėl grąžinti popiežių į Romą su visomis jo teisėmis ir privilegijomis. Iš savo pusės, jis norįs, kad katalikai jį pripažintų savo vieninteliu gynėju ir globėju. Kas tokiu jį pripažįstąs, tegul ateinąs ir atsisėdąs šalia jo. Šaukdami „Salvum fac magnum imperatorem!“ beveik visi katalikai pakilo iš salės ir nuėjo į tribūną. Pasiliko sėdįs tiktai popiežius Petras II ir mažas būrelis aplinkui jį.

Tada prezidentas kreipėsi į pravoslavus, pastebėdamas, kad jis manąs, jog jiems brangiausias esą senasis padavimas, senos giesmės, seni simboliai, sena liturgija. Šioms senybėms tyrinėti jis su šia diena įsteigiąs Konstantinopolyje krikščioniškosios archeologijos muziejų, kuris ypač rūpinsiąs Rytų krikščionybės paminklų tyrinėjimu ir apsauga. Kas užtai pripažįstąs jį savo vadu, tegul ateinąs pas jį. Vėl dauguma pravoslavų pakilo ir nuėjo į tribūną. Pasiliko tik tėvas Jonas su būreliu tikinčiųjų.

Prezidentas kalbėjo į protestantus, pripažindamas, kad jiems brangiausia esanti Šv. Rašto tyrinėjimo laisvė. Todėl šiandien jis pasirašęs dekretą, kuriuo yra įsteigiamas pasaulinis Šv. Raštui tyrinėti institutas, gausiąs kasmet pusantro milijono markių. Prezidentas sykiu pranešė, kad Tiubingeno universitetas šiandien jam suteikęs teologijos garbės daktaro titulą. Kas iš protestantų pripažįsta jį aukščiausiu jų vadu, tegul ateinąs pas naują teologijos daktarą. Vėl beveik visi pakilo. Pasiliko tik prof. Pauli su būreliu ištikimųjų.

Tada prezidentas kreipėsi į pasilikusius, pavadindamas juos keistais žmonėmis ir klausdamas, kas gi jiems esą brangiausia krikščionybėje. Pakilo tėvas Jonas: „Didysis Valdytojau! Mums brangiausias yra Jėzus Kristus!.. Į tavo klausimą, ką tu mums gali duoti, atsakau: išpažink čia pat viešai, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus, tapęs žmogumi, prisikėlęs ir vėl ateisiąs! Išpažink ir mes visi tau patikėsime!“ Bet prezidentas tylėjo. Jo veidas pasidarė kaip numirėlio. Iš jo akių žybčiojo baisios žiežirbos. Tuo tarpu minėtas Apolonijus kažką darė po savo apsiaustu. Tėvas Jonas vis atidžiai žiūrėjo prezidentui į veidą. Staiga sudrebėjo ir sušuko: „Viešpatie, padėk man! Antikristas!“ Tą patį akimirksnį perkūnas trenkė pro langą ir tėvas Jonas krito negyvas. Prezidentas pasakė, kad visi matę, kaip buvęs nubaustas maištininkas ir ar dar kas išdrįs jį pripažinti aukščiausiu vadu. Salėje buvo tylu. Staiga pasigirdo aiškus balsas: „Contradicitur!" Atsistojo popiežius Petras II ir Bažnyčios vardu iškilmingai ekskomunikavo prezidentą. Popiežiui Petrui II atsitiko tas pat, kas ir tėvui Jonui. Abu Rytų ir Vakarų krikščionybės vadai gulėjo užmušti. Būrelis likusiųjų susispaudė aplinkui prof. Pauli ir išvyko pro duris.

Krikščionijos susirinkimas buvo užbaigtas didelėmis šventėmis ir minios pasilinksminimais. Tolimesnis pasakojimas apie abiejų užmuštųjų atgijimą, apie žydų sukilimą ir apie prezidento ir jo Apolonijaus žuvimą atsivėrusios žemės plyšyje mūsų reikalui jau nėra charakteringas.

6. Vizijos prasmė

Kokia yra šios vizijos prasmė? Kodėl Solovjovas antikristą padarė Jungtinių Europos Valstybių prezidentu? Iš visos vizijos eigos neatrodo, kad tai būtų atsitiktinis dalykas. Solovjovas čia matė tam tikrą prasmę. Kokia ji galėjo būti?

Šitą prasmę galima įspėti, žinant Solovjovo pažiūras į tautybės santykius su religija.

Solovjovas tautybę laikė būtinu pradu religiniam gyvenimui.

„Tautiniuose ir politiniuose apmąstymuose“ jis yra pasakęs, kad „mes turime tautiškumą laikyti tam tikra dieviška jėga, kuri yra būtina įvykti Dievo karalystei ir įsigalėti Dievo valiai žemėje“. Kitoje vietoje jis taip pat teigia, kad „jei krikščionybė nereikalauja nuasmeninimo, ji negali reikalauti nei nutautinimo“. Kitaip sakant,

tautybių naikinimas yra naikinimas tos dieviškosios jėgos, kuri reikalinga Dievo karalystei realizuoti.

Tai yra antikrikščioniškasis darbas. Kas atsistotų šito organizuoto plačiausia forma ir valstybinėmis priemonėmis darbo priešakyje, tas tikrai būtų antikristas. Tai yra logiška išvada iš minėtų Solovjovo teiginių.

Tuo tarpu jau pradžioje esame minėję, kad Jungtinių Europos Valstybių idėja kaip tik eina tautybių silpninimo ir naikinimo keliu. Kiekviena tauta stengiasi turėti savą valstybę, nes valstybė jai reiškia atbaigimą ir galią veikti viešajame gyvenime. Jungtinių Europos Valstybių idėja šitą tautos pastangą paralyžiuoja, nes tautas suveda į vieną valstybinį kolektyvą. Tautybė čia gali reikštis tiktai atskirų asmenų ir menkų kolektyvų žygiuose, bet ne viešajame valstybiniame gyvenime. Todėl Jungtinės Europos Valstybės eina tautybės naikinimo linkme. Bet, pasak Solovjovo,

tai yra dieviškos jėgos naikinimas.

Kadangi šitas naikinimas Solovjovo pasakojime yra suorganizuojamas Jungtinių Europos Valstybių pavidalu, vadinasi, įgyja tokią formą, kuriai jokia tauta negali atsispirti, todėl visai ir tiko, kad tokio dieviškos jėgos naikinančio darbo priešakyje būtų pastatytas ne kas kitas, kaip antikristas.

Solovjovas yra giliai suvokęs Europos istorijos prasmę. Jungtinių Europos Valstybių idėjos surišimas su apokaliptiniais dalykais yra didžios reikšmės dalykas. Šiandien, kada mes stovime didžiųjų įvykių išvakarėse ir kada Europos Jungtinių Valstybių idėja vis garsiau esti skelbiama kaip būsimas Europos išgelbėjimas, mintis savaime grįžta prie Solovjovo vizijos, prie būsimos Europos santvarkos ir prie josios prezidento.“

Iš tikrųjų mintis savaime grįžta prie „Europos santvarkos“ ir dabartinių „Jungtinių Europos Valstybių“, t. y. Europos Sąjungos, o taip pat ir prie noro bei pastangų globaliai tvarkyti globalines problemas. Taigi, kaip matome, pildosi Solovjovo pranašystė, kurios skaudžias pasekmes aiškiai regėjo mūsų mąstytojas Antanas Maceina. Akivaizdu, kad ne tik jis vienas matė gresiančius Lietuvai ir kitoms mažoms (ir nelabai mažoms) susijungusioms valstybėms pavojus, juos matė ir kiti mūsų XX amžiaus mąstytojai bei kultūrininkai, apie tai aiškiai byloja jų sukurtos savosios valstybės programos, jų veikla Lietuvoje bei priverstinėje emigracijoje, siekiant išlaikyti tautiškumą, savąją kultūrą, religiją...

Beje, tai, kas dabar vyksta Europoje, kai daugelis Europos tautų jau susivienijo, man taip pat kelia negerą nuojautą... Juolab kad ir pirmasis bei nuolatinis šio susivienijimo prezidentas jau išrinktas: juo, kaip minėjau, 2009 metų rudenį tapo mažai kam žinomas buvęs Belgijos premjeras Hermanas van Rompuy. Manyčiau, kad tai dar ne tas, kuris turėtų pasirodyti ateityje... Tačiau, pakartosiu, ne taip baisus velnias, kaip jo mažyliai, kurie ruošia būsimam tikrajam šio susivienijimo prezidentui-valdytojui atitinkamą dirvą. Šie „mažyliai“ vykdo savo „dievo“ nurodymus. Atrodo, kad pagrindinis nurodymas yra darkyti žmogaus bei tautos prigimtį. O kaip sakė didysis Platonas, sudarkytą prigimtį „traukia nedarnumas“. Šiandien šis „nedarnumas“ išsiplėtė į visas gyvenimo sritis, nes visose įsitaisė šie velnio „mažyliai“, kurie nejuokais įsitraukė į žiaurų prigimties bei organiškumo niokojimo „žaismą“. Blogiausia yra tai, kad jie užvaldė šalį ir valdo valstybę, todėl ir atrodo, kad mes visi sėdime laive, kurį valdo, pasak Platono, „neišmanėliai“ - integruotojai bei niveliuotojai.

Taigi, manyčiau, laisvę — tikrąją laisvę - mes galime arba visai pamiršti, arba tik pasvajoti apie ją, nes... nenumaldomai grimstame į vergiją, iš kurios jau niekada neištrūksime. Laisvėjimo procesas, atrodo, jau baigėsi. Ar tai nereiškia, kad žmonijos istorija, kuri, pasak Greimo, yra „procesija į laisvę“, juda prie savo pabaigos?..“

 

IR VĖL TAS PATS MACEINA

Užsklanda, arba autorės pastaba

Užvertus šios nedidelės knygutės paskutinį lapą staiga tarsi išgirdau kažkokį šlamesį - tai buvo neaiškūs žmonių balsai, kurie šnibždėjo, kad vėl ta Maceinienė traukia į paviršių Antaną Maceiną, niekaip nenorėdama jo paleisti, kad ilsėtųsi sau ramybėje bei... užmarštyje. Iš tikro nenoriu. Kol gyva negaliu paleisti, nes nenoriu uždusti mūsų varganoje bedvasėje tikrovėje... Ne taip jau daug mes turime ko nors iš tikro vertingo ir gero, kad visa tai lengvai pamirštume ir tenkintumės tik proginiais (atseit, taip reikia), nieko nereiškiančiais minėjimais ir priminimais per masinės informacijos priemones...

Teisus buvo Sokratas sakydamas, kad nė vienas žmogus sąmoningai nepasirinks blogo vietoj gero. Taip ir aš sąmoningai renkuosi tai, kas pas mus yra geriausia, reikšmingiausia, vertingiausia, - mintį, veiksmą, kūrinį, žmogų... Pasirinkau savo rašinių objektu Antano Maceinos asmenybę bei jo kūrybą, jo savitą filosofiją, politinę, socialinę, kultūrologinę mintį, nes jis, mano manymu, šiose srityse yra pati ryškiausia Lietuvos Žvaigždė (tikrąja šio žodžio prasme)... Tačiau pastabus skaitytojas, be abejo, atkreipė dėmesį į tai, jog ir kiti iškilūs Lietuvos žmonės mano knygoje taip pat nepamiršti, gal tik mano dėmesys jiems kiek mažesnis, bet ir jų indėlis, manau, į Lietuvos kultūrą (plačiąja prasme) nėra toks svarus ir didelis kaip Antano Maceinos. O aš, kaip minėjau, visada renkuosi patį geriausią...

Tikiuosi, kad mano trumpas paaiškinimas kiek sumažins rūstybę tų, kurie nepanoro ir nenori suprasti Antano Maceinos kūrybos, jo minties reikšmingumo, vertingumo ir neblėstančio aktualumo, o gal paskatins patiems pamėginti išsiaiškinti, kuo gi vertingas buvo šis Žmogus, ir ne tik jis, bet ir kiti kultūrininkai - Juozas Girnius, Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, Zenonas Ivinskis, Stasys Yla, Ignas Skrupskelis... — jo bendradarbiai bei bendražygiai, o išsiaiškinus pasinaudoti jų išmintimi, kuriant ir savo, ir savos valstybės gyvenimą. Manau, tai yra būtina, nes šiandieninis politinis, o ypač dvasinis, Lietuvos veidas sukelia labai niūrų vaizdą, primenantį tą, kurį matau kiekvieną savaitgalį važiuodama į savo sodybą...

Ar tai nėra simboliška?..

Tatjana Maceinienė 2011 m. gegužės 14 d.

PAVARDŽIŲ RODYKLĖ

Ambrazevičius-Brazaitis, Juozas 14, 53, 69, 111-113
Apolonijus 135—137
Asmolovas, Nikolajus 26
Augustinas, šv. 55, 58

Berdiajevas, Nikolajus 44, 88, 89, 92, 93
Blokas, Aleksandras 28, 39
Brazauskas, Algirdas Mykolas 22, 23, 27-37
Bulovas, Virgilijus 23 Burokevičius, Mykolas 31

Cvetajeva Marina 13

Čiang Kaišekas (Chiang Kai-shek) 78, 79

Dielininkaitis, Pranas 53, 54
Dostojevskis, Fiodoras 101, 104

Galkovskis, Dmitrijus 89
Gylys, Povilas 23
Girnius, Juozas 14, 40, 42, 43, 49, 72, 75, 85
Goya, Francisco Jose 62
Gorbačiovas, Michailas 28-30
Greimas, Algirdas Julius 129, 139
Grinius, Jonas 53, 69

Hegel, Georg Wilhelm Friedrich 71
Heidegger, Martin 82

Ivinskis, Zenonas 14, 53, 69, 72
Izaijas 115

Yla, Stasys 14, 40-42, 77

Jonas 135-137

Kainas 105, 106
Kristus 97—99, 132, 134, 136

Landsbergis, Vytautas 17-27, 32, 33, 37

Maceina, Antanas 7, 22, 40, 42, 43, 53, 62-65, 67, 69, 71-76, 85, 88, 91, 93, 101, 103-108, 113, 121, 124, 128-130, 139-141
Marx, Karl 38
Maslow, Abraham Harold 14
Menis, Aleksandras 89
Merežkovskis, Dmitrijus 38
Milašius, Oskaras 126

Napoleonas 131

Pauli, Ernest 135-137
Paškus, Antanas 44
Petras II 135-137
Platonas 59, 139
Prunskienė, Kazimiera 32
Puškinas, Aleksandras 37

Reynold, Gonzaque de 130
Renan, Ernst 131
Rompuy, Herman van 139

Sartre, Jean-Paul 43
Schelling, Friedrich Wilhelm 42
Skrupskelis, Ignas 53, 78, 141
Smetona, Antanas 53
Sokratas 140
Solovjovas, Vladimiras 132, 133,135,137, 138
Spengler, Oswald 124

Truska, Liudas 14

Vaitiekūnas, Vytautas 49, 69
Volanas, Andrius 46, 48

Zauerveinas-Girėnas, Jurgis 124

 

TURINYS

Miegantis protas | 5

Vietoj pratarmės

Pirma dalis

LAISVĖS PROBLEMA

Kuo virto mūsų Atgimimas? | 9
Suvilioti žodžio „laisvė“ | 15
Kas yra laisvė? | 41

Antra dalis

VALSTYBĖ IR LAISVĖ

Laisvė kaip valstybės pagrindas | 53
Laisvės principo įgyvendinimo problema | 64

Trečia dalis

MŪSŲ PERSPEKTYVOS

Pasirinkimas lemia ateitį | 85
Kokią valstybę mes kuriame? | 95
Valstybė - pabaisa | 106
Išnykimo kelyje | 117
Europos Jungtinės Valstybės | 130

Vietoj pabaigos

Ir vėl tas pats Maceina | 140
 

Užsklanda, arba autorės žodis

Pavardžių rodyklė | 142